Amžinybei alsuoju į veidą

Ašara, -
Jos sūrus skonis
Nusirito gerkle
Išsižioju, -
Maišto pilna
Pakeliu galvą
Nuleidžiu, -
Amžinybei padvelkus
Nutylu, -
Švari ir basa
...

For my friends abroad

Sharing warm meal
Enjoying dessert
Making baby steps in learning
New language
Visiting Germany, Belgium, NL
Laughing and crying
Bonding no matter the colour and race
We had a good time

Stay blessed!

You are the pearl: discover treasure inside

Last weekend I went to a conference and one speaker's words touched my heart. She said that we are all pearls, the beautiful magnificent amazing treasure and explained how pearls are formed. Wow, it seems that this very image of perfection is shaped by ultimate imperfection: the sand, which gets inside a shell and irritates oyster. It actually hurts, it is a wound, from which the oyster starts defending herself by secretion that covers sand in many layers. An incredible story that has many parallels with us, humans. Aren't we all burdened and hurt by this imperfect world around us? Don't we get sand, hurting our dreams, hopes, feelings and breaking our hearts? Pearl is said to be the symbol of purity and christianity. Thus, let's allow God to shape our deep wounds into precious pearls!

Arabų vasara

Arabų pavasario
kruvinoj epopėjoj
sukylama prieš engėjus
kam NATO padėjo
kam "žalių" pagailėjo
Egipte, Libijoj, Jėmene
Facebook revoliucija laimėta
demokratijos link šuolis pradėtas
tik žmonių gerovė
ant baimės ir kaulų nestovi
juk valstybė nesugriaunama
ir nepastatoma per dieną
revoliuciją sukėlę idealistai
jau stveriasi už galvų
kai valstybę ima lipdyti oportunistai

Išsikvėpimas

Išsikvėpusi kaip žuvis be oro
Vangiai alsuoju
Žiniasklaidos manipuliacija
Nupirkti komentarai
Kur tiesa išsiilgtoji
Kur bent 99% neiškraipytų faktų
Neiškarpytų kadrų
Informacija mūsų virškinimui neapdorota?
Ruperto Murdocko imperijos saulėlydy
Žmonės ima busti
Iš lėtargiško vartotojiškumo
Užvedančio perfekcionizmo
Madingo "p...izmo"
Siela ima šokti
Afrikietiško būgno ritmu

Sustojus laikui / when time stops

Laikui sustojus laikrodžio dūžiai
Tampa beprasmiai
Lietui besibeldžiant į langus
Lėtai varva vaškas
It plaštakė sukasi nakty
Svajonė neprašyta
Užsimerk, nirvana širdy
Margaspalvė, dažyta

When time stops
Meaningless become the clock sounds
Slowly dropping wax
While rain is knocking at the window
Like a butterfly twisting at night
Your unrequested dream
Just close your eyes,
Feel the nirvana inside
Colourful and bright

Mano kelias

Jei mes save nuolat lyginsime su kitais, pvz.: ar esame gražesnės, geresnės, protingesnės, turtingesnės, tai neišvengiamai kažkurioje srityje būsime pralenkiamos. Tai skatins be paliovos augantį nepasitikėjimo jausmą, neteisybės bei skriaudos pojūtį, pyktį ir pavydą. Paklauskite savęs sąžiningai: ar tokio gyvenimo noriu - nuolatinės savigraužos, pykčio bei nerimo? Kodėl pamirštame vidinį kompasą: kas mes iš tiesų esame, ko mes iš tikrųjų norime? Atsakę į šį klausimą priimkime atitinkamus sprendimus. Turime suvokti, kad esame pikti, išsekę, nervuoti ir be motyvacijos dėl to, kad taip patys pasirenkame, anot neurolingvistų. Aišku, nesąmoningai. Bet nepamirškime, kad tai, kam skiriate dėmesio, auga. Kasdien grumiamės su įsivaizduojamu priešininku, vietoj to, kad džiaugtumėmės nuostabiu stebuklu – gyvenimu.

Savo vertybių, siekių ir darbų peržvalgą atlieku nuolat, o tai įneša naujų įžvalgų, suteikia energijos ir gyvenimo džiaugsmo. Todėl šiandieną kviečiu ir jus vidinei inventarizacijai. Įsijunkite ramią muziką arba suraskite tylų kampelį. Kelis kartus įkvėpkite, užsimerkite ir pasistenkite atsipalaiduoti. Sustokite ir pamąstykite. Galite užduoti sau keletą iš žemiau pateiktų klausimų. Neskubėkite, įsiklausykite į savo vidų. Paprastai pirmiausia kylantis atsakymas yra teisingiausias.

1. Ko ir kaip aš siekiu savo gyvenime? Ką iš tiesų pasiekiu?
2. Kaip jaučiuosi darbe? Kokios pasikartojančios emocijos kyla namie ir santykiuose su artimais žmonėmis?
3. Ar atsikeliu rytais kupina džiaugsmo? Ar užbaigiu dieną ramybės būsenoje? Jei ne, tai kokie jausmai vyrauja ryte, dieną ir vakare? Su kuo tai gali būti susiję?
4. Ar jaučiuosi save realizuojanti, t.y. išnaudojanti savo talentus ir sugebėjimus tinkamai? Ar jaučiuosi prasmingai gyvenanti, psichologo Viktoro Franklio žodžiais, peržengianti save?
5. Kokiose situacijose jaučiu pilnatvės pojūtį? Kada gimsta vidinis džiaugsmas?
6. Ar jaučiuosi gyvybinga, ar atvirkščiai, nuolat išsekusi ir irzli?
7. Ar žmonės, pabendravę su manimi, jaučiasi išsekę, pikti ar įskaudinti?
8. Kokį pėdsaką palieku po savęs? Koks yra mano kelias?

Gyvenimas it supernovos švytėjimas

Gal kai kuriems žmonėms gyvenimas penktu bėgiu atitinka jų prigimtį, bet jei jaučiamės nuolat suirzę, pikti, įskaudinti ar išsekę – tai rimtas signalas sulėtinti greitį ir atsigręžti į save. Žinoma, kad šiuolaikinis gyvenimas neįsivaizduojamas be darbo ir pinigų. Tačiau neurolingvistai akcentuoja, kad galime susikurti rojų žemėje, galime įgyvendinti savo svajonėmis, jei tik pakankamai jomis tikime, pasitikime savimi ir ryžtingai dirbame ta kryptimi. Taigi, galbūt galima pakeisti tą neapkenčiamą darbą į kažką malonesnio ir labiau Jums tinkančio? Galbūt galima vietoj nuoskaudų laikymo širdyje pasikalbėti su sutuoktiniu apie tai, kas Jus skaudina? Juk nei vienas neapsaugotas nuo klaidų, bet kiekvienas laikome raktą į geresnį gyvenimą. Dar nemačiau nei vieno, kuris rastų laimę turtuose. Juk sakoma, kad pinigai sukuria jausmą, labai panašų į laimę, bet negali jos atstoti. O kurgi ta visų išsiilgtoji laimė? Kur ją rasti? Savyje. Ją atneša vidinis brandumas ir ramybė. Juk laimės jausmas aplanko mylint, kuriant, gyvenant prasmingai, džiaugiantis harmoningais, gražiais santykiais, pasiekus savo svajonę ir įgyvendinant savo potencialą. Pažįstu nemažai žmonių, kurie jaučia dirbantys prasmingą darbą, pakeitė specialybes ar savo pomėgį pavertė pragyvenimo šaltiniu ir jaučiasi laimingi savo pasirinkimu. Sėkmės, gaudykite savo laimės paukštę!

Užprogramuotas laimės įvaizdis

Nenuostabu, kad laimės įvaizdį susikuriame gana anksti žvelgdami į aplinkinius: savo tėvus, kaimynus, gimines ir draugus. Taip pat dauguma mums primeta savo laimės suvokimą: „tik sukūręs šeimą rasi laimę“, „tik su aukštuoju išsilavinimu kažką pasieksi“ ir t.t. Juk esame socialios būtybės, todėl nuolat lyginame save su kitais. Manau, Lietuvą, kaip jauną demokratiją, labai paveikė iš Vakarų atėjęs vartotojiškumas. Mašinos markė, namo prabanga, aprangos kaina – tai yra apčiuopiami, materialūs dalykai, kuriuos lengva pastebėti ir kur mes nuolat save lyginam su kitais. Ach, jo atlyginimas didesnis nei mano, jos mašina daug brangesnė, jo kompiuteris daug geresnis, jų namas daug didesnis... Tokiomis mintimis ir žodžiais auginame savyje pavydą ir menkavertiškumo jausmą. Jaučiamės kažkuo prastesni, mažesni nes nesugebam pasiekti tai, ką pasiekė mūsų kaimynas, giminė ar draugas. Ir dar sparčiau dalyvaujame „žiurkių lenktynėse“, dar sunkiau spaudžiam save kaip citriną, net nesuvokdami, koks prizas mūsų laukia. Be to, dar prisideda lietuviškas bruožas perfekcionizmas ir nebėra galimybės džiaugtis savo pasiekimais. Gaila, kad tiek jėgų iššvaistę, taip ir nerandam laimės, o baigiam gyvenimą išvargę ir nusivylę...

Olandai turi vieną man labai patikusį įprotį: pasivaikščiojimą pietų pertraukos metu. Vieną kartą taip bevaikščiodama po universiteto parką pastebėjau antis, plaukiojančias tvenkinyje. Joms beplaukiant, lygus tvenkinio paviršius susidrumsčia ir sukelia ratilus arba trikampę trajektoriją. Ir staiga man kilo klausimas: kokį pėdsaką aš palieku po savęs? Kaip mane prisimins mano buvę bendradarbiai, draugai, giminės, pažįstami? Ką gero ir prasmingo aš nuveikiau gyvenime? Jack Makani palietė būtent šiuos klausimus ir šias temas savo seminare. Jis pats akcentavo minimalizmą ir teigė, kad visi jam reikalingi daiktai sutelpa į du lagaminus. Man irgi nesvetimas vartotojiškumas ir nuolatinis savęs lyginimas su kitais, bet manau, kad kiekvienas turim savo kelią, kurį mums padeda pasirinkti savęs pažinimas, intuicija, savo talentų ir sugebėjimų prasmingas panaudojimas.

Laimės paieškose

Prisipažinkime, juk kiekvienas svajojame pagauti laimės paukštę. Tačiau kokiu masalu ją prisivilioti? Apmąstę tipišką savo dieną paklauskime savęs: ar esame laimingi gyvendami tokį nerimo ir skubėjimo kupiną gyvenimą? Ar gyvenimo prasmė vien turto kaupimas? Ar iš tiesų galime sakyti, kad gyvename SAVO gyvenimą ir jei galėtume rinktis iš naujo, pasirinktume tokį patį kelią?

Pasaulinio ekonominio nuosmukio, „antiwallstreetinio“ ir priešvyriausybinio judėjimo, protestų ir sukilimo bangoms besiritant po arabų, europiečių ir amerikiečių pasaulį neišvengiamai aišku, kad esame krizėje. Tačiau, nors dažnai ir skaudi, krizė suteikia naujų galimybių. Ji leidžia peržvelgti vertybinius prioritetus ir atsikratyti įsisenėjusių, neigiamai veikiančių emocijų ar įsitikinimų. Kaip neurolingvistinio programavimo ekspertai teigia, esame atsakingi už visa, kas vyksta mūsų gyvenime. Pagrindinis šio veikimo principas yra tai, kad „į ką nuolat kreipiam savo dėmesį, tas auga“. Todėl anot Jack Makani, garsaus neurolingvisto, dauguma nejučia nesąmoningai pasirenka kančios ir skausmo kelią.

Žinoma, turiu pripažinti, kad socioekonominiai ir istoriniai veiksniai turi įtakos mūsų pasirinktam keliui. Darbštumo kultūra išmokė mus tyliai „arti“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlovė padarė mus tuščiagarbiais. Ilgametė dvasinė priespauda ir okupacija išmokė kentėti pasislėpus ir šiukštu nekovoti už savo vertybes ir savo teises. Nepriklausomos Lietuvos politikų trumparegiai sprendimai ir visagalė korupcija sukėlė didžiulį nusivylimą ir apolitiškumą. Darbo rinkos ir ekonominė situacija skatina masinę migraciją. Todėl ir nekovojame už save, nestreikuojame, neorganizuojame mitingų, nereiškiame politinės valios ir nesipriešiname aktyviai mums nepalankiems sprendimams, kaip tai daro Prancūzija, Vengrija, Didžioji Britanija, Ispanija, Graikija ir kitos Europos valstybės. Paprasčiausia išeitis, atrodo, emigruoti. Bet ar tai tiesa? Koks gyvenimas laukia užsienyje: vienišas statybininko, padavėjos darbas? Ar būdami diplomuotais specialistais, taip ir norime praleisti savo gyvenimą?

Neurolingvistai teigia, kad žmogus gali pakeisti pasaulį pakeisdamas savo požiūrį į jį. Jack Makani paaiškina tai kognityviniu filtru, esančiu kiekviename žmoguje, kuris subjektyviai interpretuoja visą įeinančią informaciją. Įsivaizduokime filtrą kaip akinius, per kuriuos žvelgiame į pasaulį, tereikia pakeisti akinius ir pasaulis taps gražesnis. Juk politiniai, socioekonominiai ir istoriniai veiksniai – tai faktų samplaika, o su susiklosčiusia situacija galima arba susitaikyti arba bandyti ją pakeisti aktyviai dalyvaujant politinėje ir pilietinėje veikloje. Bet kada gi rasime laiko ir jėgų, kai esame „nusikalę“ nuo kasdienių darbų? Neretam kyla klausimas ar bandymas pakeisti esamą situaciją nėra Don Kichoto kova su vėjo malūnais? Atsakymo aš nežinau, tik pažvelgus į kitų Europos valstybių pavyzdžius galima teigti, kad daugiausia gyventojams palankių įstatymų buvo priimta tose šalyse, kur gyventojai aktyviausiai dalyvavo rinkimuose, mitinguose, streikuose ir be baimės reiškė savo nuomonę.

Perdegimas

Beviltiškumo pojūtis, nesugebėjimas atsipalaiduoti, nuolatinis irzlumas ir išsekimas – tai perdegimo požymiai. Tiek Vokietijoje, tiek Nyderlandų Karalystėje perdegimas pripažintas liga, ja susirgus darbuotojas turi teisę į ligos pašalpą ir laikiną nedarbingumą. Man bedirbant Olandijoje vienoje iš darboviečių kolegei nustatė perdegimą. Buvo keista, nes iš išorės kažkokių sunkių ligos požymių nesimatė, o palyginus su lietuviais, ši olandė atrodė sveikesnė už dažną tautietį. Tai mane paskatino pasidomėti perdegimu ir jo simptomais. Paprastai tariant, perdegimas yra nuolatinio streso ir įtampos padarinys. Savaime suprantama, stresą gali sukelti tiek išoriniai veiksniai, kaip per didelis darbo krūvis, tiek vidiniai, kaip nerealistiški reikalavimai sau. Kadangi nesame robotai, po kurio laiko mūsų organizmas nusidėvi, tad atsiranda įvairūs fiziologiniai, neurokognityviniai ir emociniai požymiai. Iš fiziologinės pusės, nusilpsta imuninė sistema, tampame neatsparesni gripui, gali dažnai pykinti, atsirasti skausmai įvairiose vietose, tikai (nevalingi, pasikartojantys raumenų judesiai), padažnėti širdies ritmas, imame dažniau prakaituoti. Neurokognityviniai simptomai pasireiškia sunkumu susikaupti, sunkumu blaiviai mąstyti įtemptose situacijose, išsiblaškymu, užmaršumu, atsipalaidavimo stoka ir atminties problemomis. Emociškai tampame mažiau stabilūs: mus lengva supykdyti, nuliūdinti, išvesti iš pusiausvyros, sunkiai valdome savo emocijas. Pradedame jausti vieniši ir nelaimingi, netgi galime parasti sekso poreikį. Kuo stipresni šie simptomai, tuo panašiau, kad gyvenate kaip supernovos, kurios labai ryškiai šviečia, o tada... užgęsta.

Tipiškam lietuviškam bėgime

Šaržuotai pateiksiu tipišką lietuvišką dieną, rutiną, kurią vadinu supernovos švytėjimu prieš užgęstant.

Šeštą ryto atsikeliam tekini, paskubom į dušą, išgeriam kavos, aprengiam vaikus, septintą pristatom į darželį, prasikeikiam parkuodami mašiną, darbą pradedam aštuntą, dažniausiai neturim laiko/pinigų pietauti kavinėje, tai arba liekam be pietų arba valgom „atsineštuką“. Darbe - įtampa, nervai, neatliktų darbų krūvos, visad laiko maža, dar kolega apšmeižia, bosas „užsisėda“. Tad pasiliekam darbe iki šešių, pasiimam vaikus iš darželio, apsiperkam vakarienei, pasigaminam maisto dviem dienom, apsitvarkom namuose, paguldom vaikus, pažiūrim televizoriaus, liūdna ir vieniša, nes sutuoktinis juodus darbus užsienyje dirba, ateitis atrodo beviltiška, pradedam galvoti/planuoti, iš nervų negalim užmigti. Einam miegoti dvyliktą. Su nerimu ir įtampa baigėm dieną. Su nerimu ir įtampa ja pradedam.

Vyresnės kartos darbingo amžiaus atstovams pradžia ta pati, tik jau vaikai dažniausiai užaugę, tačiau kažkaip iš kažkur vis atsiranda darbų ne tik darbe, bet ir namie. Pagaminti cepelinus ar balandėlius, pasitvarkyti, pasikapstyti darže, gaminti uogienes, raugti agurkus, padažyti palanges ar iškloti plytelėmis kiemą. Neaplenkia įvairios sveikatos problemos. Mėgiamo serialo pažiūrėjimas nuovargio nesumažina, o galvoje vis sukasi šios dienos įvykiai: nebaigtos užduotys, barniai su sutuoktiniu, pyktis, apmaudas dėl neteisybės darbe/gyvenime, planai, kaip gyventi geriau, kaip uždirbti daugiau. Darbe ir asmeniniame gyvenime nuryjame pažeminimą ir pagiežą. Jaučiamės išsekę, suirzę, nusivylę.

Lietuva versus Olandija

Grįžusi iš Nyderlandų į Lietuvą, pajutau didžiulį gyvenimo tempo skirtumą. Jei Nyderlanduose dauguma žmonių atsipalaidavę, daug lėtesni ir ramesni, tai Lietuvoje gyvenimas verda visu greičiu. Lietuviai, palyginus su Vakarų Europos ir Skandinavijos gyventojais, labai daug dirba. Norvegai lietuvius vadina robotais, nes jie dirba tris kartus ilgiau nei vietiniai. Olandijoje, jei pamatysi kruopščiai ir produktyviai dirbantį žmogų, galvą guldau, kad tai bus buvusios Sovietų Sąjungos valstybių pilietis. Kodėl mes taip vargstam?

Iš vienos pusės galima teigti, kad gerbūvio valstybių piliečiai yra išlepę, jie užaugo šiltnamio sąlygomis ir dėlto per daug nesistengia. Jie geriausiai žino savo teises, o ne pareigas ir moka išsireikalauti tai, ką mano teisėtai jiems priklausant, kaip kad socialinę paramą. Štai Nyderlanduose kiekvienas studentas, nepriklausomai nuo studijų rezultatų, gauna stipendiją, studijų mokestį kiekvienam kompensuoja valstybė, bedarbis gauna pašalpą, mažų pajamų gavėjui kompensuojami tam tikri mokesčiai. Ir nors gerbūvio valstybių gyventojai moka pakankamai daug įvairių mokesčių, pvz.: prabangos mokesčius, palikimo mokesčius, mokesčius už mašinas (vad. kelio mokestis), dauguma gyvenimu nesiskundžia.

Iš kitos pusės, nepersidirbdami gerbūvio valstybių piliečiai tausoja save. Ryškiausiai skirtumas pastebimas senatvėje, kai gerbūvio valstybių senutės ir senukai, geros nuotaikos ir arkliškos sveikatos, keliauja po pasaulį, žaidžia bridžą ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu, lietuvių senutės ir senukai, vos galą su galu suduria, o ką jau kalbėti apie sunkią sveikatos būklę ir pesimistines nuotaikas.