Showing posts with label gyvenimas. Show all posts
Showing posts with label gyvenimas. Show all posts

Saturday, March 03, 2012

Mano kelias


Jei mes save nuolat lyginsime su kitais, pvz.: ar esame gražesnės, geresnės, protingesnės, turtingesnės, tai neišvengiamai kažkurioje srityje būsime pralenkiamos. Tai skatins be paliovos augantį nepasitikėjimo jausmą, neteisybės bei skriaudos pojūtį, pyktį ir pavydą. Paklauskite savęs sąžiningai: ar tokio gyvenimo noriu - nuolatinės savigraužos, pykčio bei nerimo? Kodėl pamirštame vidinį kompasą: kas mes iš tiesų esame, ko mes iš tikrųjų norime? Atsakę į šį klausimą priimkime atitinkamus sprendimus. Turime suvokti, kad esame pikti, išsekę, nervuoti ir be motyvacijos dėl to, kad taip patys pasirenkame, anot neurolingvistų. Aišku, nesąmoningai. Bet nepamirškime, kad tai, kam skiriate dėmesio, auga. Kasdien grumiamės su įsivaizduojamu priešininku, vietoj to, kad džiaugtumėmės nuostabiu stebuklu – gyvenimu.

Savo vertybių, siekių ir darbų peržvalgą atlieku nuolat, o tai įneša naujų įžvalgų, suteikia energijos ir gyvenimo džiaugsmo. Todėl šiandieną kviečiu ir jus vidinei inventarizacijai. Įsijunkite ramią muziką arba suraskite tylų kampelį. Kelis kartus įkvėpkite, užsimerkite ir pasistenkite atsipalaiduoti. Sustokite ir pamąstykite. Galite užduoti sau keletą iš žemiau pateiktų klausimų. Neskubėkite, įsiklausykite į savo vidų. Paprastai pirmiausia kylantis atsakymas yra teisingiausias.

1. Ko ir kaip aš siekiu savo gyvenime? Ką iš tiesų pasiekiu?
2. Kaip jaučiuosi darbe? Kokios pasikartojančios emocijos kyla namie ir santykiuose su artimais žmonėmis?
3. Ar atsikeliu rytais kupina džiaugsmo? Ar užbaigiu dieną ramybės būsenoje? Jei ne, tai kokie jausmai vyrauja ryte, dieną ir vakare? Su kuo tai gali būti susiję?
4. Ar jaučiuosi save realizuojanti, t.y. išnaudojanti savo talentus ir sugebėjimus tinkamai? Ar jaučiuosi prasmingai gyvenanti, psichologo Viktoro Franklio žodžiais, peržengianti save?
5. Kokiose situacijose jaučiu pilnatvės pojūtį? Kada gimsta vidinis džiaugsmas?
6. Ar jaučiuosi gyvybinga, ar atvirkščiai, nuolat išsekusi ir irzli?
7. Ar žmonės, pabendravę su manimi, jaučiasi išsekę, pikti ar įskaudinti?
8. Kokį pėdsaką palieku po savęs? Koks yra mano kelias?

Gyvenimas it supernovos švytėjimas


Gal kai kuriems žmonėms gyvenimas penktu bėgiu atitinka jų prigimtį, bet jei jaučiamės nuolat suirzę, pikti, įskaudinti ar išsekę – tai rimtas signalas sulėtinti greitį ir atsigręžti į save. Žinoma, kad šiuolaikinis gyvenimas neįsivaizduojamas be darbo ir pinigų. Tačiau neurolingvistai akcentuoja, kad galime susikurti rojų žemėje, galime įgyvendinti savo svajonėmis, jei tik pakankamai jomis tikime, pasitikime savimi ir ryžtingai dirbame ta kryptimi. Taigi, galbūt galima pakeisti tą neapkenčiamą darbą į kažką malonesnio ir labiau Jums tinkančio? Galbūt galima vietoj nuoskaudų laikymo širdyje pasikalbėti su sutuoktiniu apie tai, kas Jus skaudina? Juk nei vienas neapsaugotas nuo klaidų, bet kiekvienas laikome raktą į geresnį gyvenimą. Dar nemačiau nei vieno, kuris rastų laimę turtuose. Juk sakoma, kad pinigai sukuria jausmą, labai panašų į laimę, bet negali jos atstoti. O kurgi ta visų išsiilgtoji laimė? Kur ją rasti? Savyje. Ją atneša vidinis brandumas ir ramybė. Juk laimės jausmas aplanko mylint, kuriant, gyvenant prasmingai, džiaugiantis harmoningais, gražiais santykiais, pasiekus savo svajonę ir įgyvendinant savo potencialą. Pažįstu nemažai žmonių, kurie jaučia dirbantys prasmingą darbą, pakeitė specialybes ar savo pomėgį pavertė pragyvenimo šaltiniu ir jaučiasi laimingi savo pasirinkimu. Sėkmės, gaudykite savo laimės paukštę!

Laimės paieškose


Prisipažinkime, juk kiekvienas svajojame pagauti laimės paukštę. Tačiau kokiu masalu ją prisivilioti? Apmąstę tipišką savo dieną paklauskime savęs: ar esame laimingi gyvendami tokį nerimo ir skubėjimo kupiną gyvenimą? Ar gyvenimo prasmė vien turto kaupimas? Ar iš tiesų galime sakyti, kad gyvename SAVO gyvenimą ir jei galėtume rinktis iš naujo, pasirinktume tokį patį kelią?

Pasaulinio ekonominio nuosmukio, „antiwallstreetinio“ ir priešvyriausybinio judėjimo, protestų ir sukilimo bangoms besiritant po arabų, europiečių ir amerikiečių pasaulį neišvengiamai aišku, kad esame krizėje. Tačiau, nors dažnai ir skaudi, krizė suteikia naujų galimybių. Ji leidžia peržvelgti vertybinius prioritetus ir atsikratyti įsisenėjusių, neigiamai veikiančių emocijų ar įsitikinimų. Kaip neurolingvistinio programavimo ekspertai teigia, esame atsakingi už visa, kas vyksta mūsų gyvenime. Pagrindinis šio veikimo principas yra tai, kad „į ką nuolat kreipiam savo dėmesį, tas auga“. Todėl anot Jack Makani, garsaus neurolingvisto, dauguma nejučia nesąmoningai pasirenka kančios ir skausmo kelią.

Žinoma, turiu pripažinti, kad socioekonominiai ir istoriniai veiksniai turi įtakos mūsų pasirinktam keliui. Darbštumo kultūra išmokė mus tyliai „arti“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlovė padarė mus tuščiagarbiais. Ilgametė dvasinė priespauda ir okupacija išmokė kentėti pasislėpus ir šiukštu nekovoti už savo vertybes ir savo teises. Nepriklausomos Lietuvos politikų trumparegiai sprendimai ir visagalė korupcija sukėlė didžiulį nusivylimą ir apolitiškumą. Darbo rinkos ir ekonominė situacija skatina masinę migraciją. Todėl ir nekovojame už save, nestreikuojame, neorganizuojame mitingų, nereiškiame politinės valios ir nesipriešiname aktyviai mums nepalankiems sprendimams, kaip tai daro Prancūzija, Vengrija, Didžioji Britanija, Ispanija, Graikija ir kitos Europos valstybės. Paprasčiausia išeitis, atrodo, emigruoti. Bet ar tai tiesa? Koks gyvenimas laukia užsienyje: vienišas statybininko, padavėjos darbas? Ar būdami diplomuotais specialistais, taip ir norime praleisti savo gyvenimą?

Neurolingvistai teigia, kad žmogus gali pakeisti pasaulį pakeisdamas savo požiūrį į jį. Jack Makani paaiškina tai kognityviniu filtru, esančiu kiekviename žmoguje, kuris subjektyviai interpretuoja visą įeinančią informaciją. Įsivaizduokime filtrą kaip akinius, per kuriuos žvelgiame į pasaulį, tereikia pakeisti akinius ir pasaulis taps gražesnis. Juk politiniai, socioekonominiai ir istoriniai veiksniai – tai faktų samplaika, o su susiklosčiusia situacija galima arba susitaikyti arba bandyti ją pakeisti aktyviai dalyvaujant politinėje ir pilietinėje veikloje. Bet kada gi rasime laiko ir jėgų, kai esame „nusikalę“ nuo kasdienių darbų? Neretam kyla klausimas ar bandymas pakeisti esamą situaciją nėra Don Kichoto kova su vėjo malūnais? Atsakymo aš nežinau, tik pažvelgus į kitų Europos valstybių pavyzdžius galima teigti, kad daugiausia gyventojams palankių įstatymų buvo priimta tose šalyse, kur gyventojai aktyviausiai dalyvavo rinkimuose, mitinguose, streikuose ir be baimės reiškė savo nuomonę.