Laimės paieškose

Prisipažinkime, juk kiekvienas svajojame pagauti laimės paukštę. Tačiau kokiu masalu ją prisivilioti? Apmąstę tipišką savo dieną paklauskime savęs: ar esame laimingi gyvendami tokį nerimo ir skubėjimo kupiną gyvenimą? Ar gyvenimo prasmė vien turto kaupimas? Ar iš tiesų galime sakyti, kad gyvename SAVO gyvenimą ir jei galėtume rinktis iš naujo, pasirinktume tokį patį kelią?

Pasaulinio ekonominio nuosmukio, „antiwallstreetinio“ ir priešvyriausybinio judėjimo, protestų ir sukilimo bangoms besiritant po arabų, europiečių ir amerikiečių pasaulį neišvengiamai aišku, kad esame krizėje. Tačiau, nors dažnai ir skaudi, krizė suteikia naujų galimybių. Ji leidžia peržvelgti vertybinius prioritetus ir atsikratyti įsisenėjusių, neigiamai veikiančių emocijų ar įsitikinimų. Kaip neurolingvistinio programavimo ekspertai teigia, esame atsakingi už visa, kas vyksta mūsų gyvenime. Pagrindinis šio veikimo principas yra tai, kad „į ką nuolat kreipiam savo dėmesį, tas auga“. Todėl anot Jack Makani, garsaus neurolingvisto, dauguma nejučia nesąmoningai pasirenka kančios ir skausmo kelią.

Žinoma, turiu pripažinti, kad socioekonominiai ir istoriniai veiksniai turi įtakos mūsų pasirinktam keliui. Darbštumo kultūra išmokė mus tyliai „arti“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlovė padarė mus tuščiagarbiais. Ilgametė dvasinė priespauda ir okupacija išmokė kentėti pasislėpus ir šiukštu nekovoti už savo vertybes ir savo teises. Nepriklausomos Lietuvos politikų trumparegiai sprendimai ir visagalė korupcija sukėlė didžiulį nusivylimą ir apolitiškumą. Darbo rinkos ir ekonominė situacija skatina masinę migraciją. Todėl ir nekovojame už save, nestreikuojame, neorganizuojame mitingų, nereiškiame politinės valios ir nesipriešiname aktyviai mums nepalankiems sprendimams, kaip tai daro Prancūzija, Vengrija, Didžioji Britanija, Ispanija, Graikija ir kitos Europos valstybės. Paprasčiausia išeitis, atrodo, emigruoti. Bet ar tai tiesa? Koks gyvenimas laukia užsienyje: vienišas statybininko, padavėjos darbas? Ar būdami diplomuotais specialistais, taip ir norime praleisti savo gyvenimą?

Neurolingvistai teigia, kad žmogus gali pakeisti pasaulį pakeisdamas savo požiūrį į jį. Jack Makani paaiškina tai kognityviniu filtru, esančiu kiekviename žmoguje, kuris subjektyviai interpretuoja visą įeinančią informaciją. Įsivaizduokime filtrą kaip akinius, per kuriuos žvelgiame į pasaulį, tereikia pakeisti akinius ir pasaulis taps gražesnis. Juk politiniai, socioekonominiai ir istoriniai veiksniai – tai faktų samplaika, o su susiklosčiusia situacija galima arba susitaikyti arba bandyti ją pakeisti aktyviai dalyvaujant politinėje ir pilietinėje veikloje. Bet kada gi rasime laiko ir jėgų, kai esame „nusikalę“ nuo kasdienių darbų? Neretam kyla klausimas ar bandymas pakeisti esamą situaciją nėra Don Kichoto kova su vėjo malūnais? Atsakymo aš nežinau, tik pažvelgus į kitų Europos valstybių pavyzdžius galima teigti, kad daugiausia gyventojams palankių įstatymų buvo priimta tose šalyse, kur gyventojai aktyviausiai dalyvavo rinkimuose, mitinguose, streikuose ir be baimės reiškė savo nuomonę.