Showing posts with label laimė. Show all posts
Showing posts with label laimė. Show all posts

Saturday, March 03, 2012

Gyvenimas it supernovos švytėjimas


Gal kai kuriems žmonėms gyvenimas penktu bėgiu atitinka jų prigimtį, bet jei jaučiamės nuolat suirzę, pikti, įskaudinti ar išsekę – tai rimtas signalas sulėtinti greitį ir atsigręžti į save. Žinoma, kad šiuolaikinis gyvenimas neįsivaizduojamas be darbo ir pinigų. Tačiau neurolingvistai akcentuoja, kad galime susikurti rojų žemėje, galime įgyvendinti savo svajonėmis, jei tik pakankamai jomis tikime, pasitikime savimi ir ryžtingai dirbame ta kryptimi. Taigi, galbūt galima pakeisti tą neapkenčiamą darbą į kažką malonesnio ir labiau Jums tinkančio? Galbūt galima vietoj nuoskaudų laikymo širdyje pasikalbėti su sutuoktiniu apie tai, kas Jus skaudina? Juk nei vienas neapsaugotas nuo klaidų, bet kiekvienas laikome raktą į geresnį gyvenimą. Dar nemačiau nei vieno, kuris rastų laimę turtuose. Juk sakoma, kad pinigai sukuria jausmą, labai panašų į laimę, bet negali jos atstoti. O kurgi ta visų išsiilgtoji laimė? Kur ją rasti? Savyje. Ją atneša vidinis brandumas ir ramybė. Juk laimės jausmas aplanko mylint, kuriant, gyvenant prasmingai, džiaugiantis harmoningais, gražiais santykiais, pasiekus savo svajonę ir įgyvendinant savo potencialą. Pažįstu nemažai žmonių, kurie jaučia dirbantys prasmingą darbą, pakeitė specialybes ar savo pomėgį pavertė pragyvenimo šaltiniu ir jaučiasi laimingi savo pasirinkimu. Sėkmės, gaudykite savo laimės paukštę!

Užprogramuotas laimės įvaizdis



Nenuostabu, kad laimės įvaizdį susikuriame gana anksti žvelgdami į aplinkinius: savo tėvus, kaimynus, gimines ir draugus. Taip pat dauguma mums primeta savo laimės suvokimą: „tik sukūręs šeimą rasi laimę“, „tik su aukštuoju išsilavinimu kažką pasieksi“ ir t.t. Juk esame socialios būtybės, todėl nuolat lyginame save su kitais. Manau, Lietuvą, kaip jauną demokratiją, labai paveikė iš Vakarų atėjęs vartotojiškumas. Mašinos markė, namo prabanga, aprangos kaina – tai yra apčiuopiami, materialūs dalykai, kuriuos lengva pastebėti ir kur mes nuolat save lyginam su kitais. Ach, jo atlyginimas didesnis nei mano, jos mašina daug brangesnė, jo kompiuteris daug geresnis, jų namas daug didesnis... Tokiomis mintimis ir žodžiais auginame savyje pavydą ir menkavertiškumo jausmą. Jaučiamės kažkuo prastesni, mažesni nes nesugebam pasiekti tai, ką pasiekė mūsų kaimynas, giminė ar draugas. Ir dar sparčiau dalyvaujame „žiurkių lenktynėse“, dar sunkiau spaudžiam save kaip citriną, net nesuvokdami, koks prizas mūsų laukia. Be to, dar prisideda lietuviškas bruožas perfekcionizmas ir nebėra galimybės džiaugtis savo pasiekimais. Gaila, kad tiek jėgų iššvaistę, taip ir nerandam laimės, o baigiam gyvenimą išvargę ir nusivylę...

Olandai turi vieną man labai patikusį įprotį: pasivaikščiojimą pietų pertraukos metu. Vieną kartą taip bevaikščiodama po universiteto parką pastebėjau antis, plaukiojančias tvenkinyje. Joms beplaukiant, lygus tvenkinio paviršius susidrumsčia ir sukelia ratilus arba trikampę trajektoriją. Ir staiga man kilo klausimas: kokį pėdsaką aš palieku po savęs? Kaip mane prisimins mano buvę bendradarbiai, draugai, giminės, pažįstami? Ką gero ir prasmingo aš nuveikiau gyvenime? Jack Makani palietė būtent šiuos klausimus ir šias temas savo seminare. Jis pats akcentavo minimalizmą ir teigė, kad visi jam reikalingi daiktai sutelpa į du lagaminus. Man irgi nesvetimas vartotojiškumas ir nuolatinis savęs lyginimas su kitais, bet manau, kad kiekvienas turim savo kelią, kurį mums padeda pasirinkti savęs pažinimas, intuicija, savo talentų ir sugebėjimų prasmingas panaudojimas.

Laimės paieškose


Prisipažinkime, juk kiekvienas svajojame pagauti laimės paukštę. Tačiau kokiu masalu ją prisivilioti? Apmąstę tipišką savo dieną paklauskime savęs: ar esame laimingi gyvendami tokį nerimo ir skubėjimo kupiną gyvenimą? Ar gyvenimo prasmė vien turto kaupimas? Ar iš tiesų galime sakyti, kad gyvename SAVO gyvenimą ir jei galėtume rinktis iš naujo, pasirinktume tokį patį kelią?

Pasaulinio ekonominio nuosmukio, „antiwallstreetinio“ ir priešvyriausybinio judėjimo, protestų ir sukilimo bangoms besiritant po arabų, europiečių ir amerikiečių pasaulį neišvengiamai aišku, kad esame krizėje. Tačiau, nors dažnai ir skaudi, krizė suteikia naujų galimybių. Ji leidžia peržvelgti vertybinius prioritetus ir atsikratyti įsisenėjusių, neigiamai veikiančių emocijų ar įsitikinimų. Kaip neurolingvistinio programavimo ekspertai teigia, esame atsakingi už visa, kas vyksta mūsų gyvenime. Pagrindinis šio veikimo principas yra tai, kad „į ką nuolat kreipiam savo dėmesį, tas auga“. Todėl anot Jack Makani, garsaus neurolingvisto, dauguma nejučia nesąmoningai pasirenka kančios ir skausmo kelią.

Žinoma, turiu pripažinti, kad socioekonominiai ir istoriniai veiksniai turi įtakos mūsų pasirinktam keliui. Darbštumo kultūra išmokė mus tyliai „arti“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlovė padarė mus tuščiagarbiais. Ilgametė dvasinė priespauda ir okupacija išmokė kentėti pasislėpus ir šiukštu nekovoti už savo vertybes ir savo teises. Nepriklausomos Lietuvos politikų trumparegiai sprendimai ir visagalė korupcija sukėlė didžiulį nusivylimą ir apolitiškumą. Darbo rinkos ir ekonominė situacija skatina masinę migraciją. Todėl ir nekovojame už save, nestreikuojame, neorganizuojame mitingų, nereiškiame politinės valios ir nesipriešiname aktyviai mums nepalankiems sprendimams, kaip tai daro Prancūzija, Vengrija, Didžioji Britanija, Ispanija, Graikija ir kitos Europos valstybės. Paprasčiausia išeitis, atrodo, emigruoti. Bet ar tai tiesa? Koks gyvenimas laukia užsienyje: vienišas statybininko, padavėjos darbas? Ar būdami diplomuotais specialistais, taip ir norime praleisti savo gyvenimą?

Neurolingvistai teigia, kad žmogus gali pakeisti pasaulį pakeisdamas savo požiūrį į jį. Jack Makani paaiškina tai kognityviniu filtru, esančiu kiekviename žmoguje, kuris subjektyviai interpretuoja visą įeinančią informaciją. Įsivaizduokime filtrą kaip akinius, per kuriuos žvelgiame į pasaulį, tereikia pakeisti akinius ir pasaulis taps gražesnis. Juk politiniai, socioekonominiai ir istoriniai veiksniai – tai faktų samplaika, o su susiklosčiusia situacija galima arba susitaikyti arba bandyti ją pakeisti aktyviai dalyvaujant politinėje ir pilietinėje veikloje. Bet kada gi rasime laiko ir jėgų, kai esame „nusikalę“ nuo kasdienių darbų? Neretam kyla klausimas ar bandymas pakeisti esamą situaciją nėra Don Kichoto kova su vėjo malūnais? Atsakymo aš nežinau, tik pažvelgus į kitų Europos valstybių pavyzdžius galima teigti, kad daugiausia gyventojams palankių įstatymų buvo priimta tose šalyse, kur gyventojai aktyviausiai dalyvavo rinkimuose, mitinguose, streikuose ir be baimės reiškė savo nuomonę.

Friday, June 29, 2007

Užrašymas to, ką matau / Fixation of what I see








Laimė postmodernistiniame žemės rutulyje - antikvaras.











An author: Edgar. Place: Copenhagen