Tipiškam lietuviškam bėgime

Šaržuotai pateiksiu tipišką lietuvišką dieną, rutiną, kurią vadinu supernovos švytėjimu prieš užgęstant.

Šeštą ryto atsikeliam tekini, paskubom į dušą, išgeriam kavos, aprengiam vaikus, septintą pristatom į darželį, prasikeikiam parkuodami mašiną, darbą pradedam aštuntą, dažniausiai neturim laiko/pinigų pietauti kavinėje, tai arba liekam be pietų arba valgom „atsineštuką“. Darbe - įtampa, nervai, neatliktų darbų krūvos, visad laiko maža, dar kolega apšmeižia, bosas „užsisėda“. Tad pasiliekam darbe iki šešių, pasiimam vaikus iš darželio, apsiperkam vakarienei, pasigaminam maisto dviem dienom, apsitvarkom namuose, paguldom vaikus, pažiūrim televizoriaus, liūdna ir vieniša, nes sutuoktinis juodus darbus užsienyje dirba, ateitis atrodo beviltiška, pradedam galvoti/planuoti, iš nervų negalim užmigti. Einam miegoti dvyliktą. Su nerimu ir įtampa baigėm dieną. Su nerimu ir įtampa ja pradedam.

Vyresnės kartos darbingo amžiaus atstovams pradžia ta pati, tik jau vaikai dažniausiai užaugę, tačiau kažkaip iš kažkur vis atsiranda darbų ne tik darbe, bet ir namie. Pagaminti cepelinus ar balandėlius, pasitvarkyti, pasikapstyti darže, gaminti uogienes, raugti agurkus, padažyti palanges ar iškloti plytelėmis kiemą. Neaplenkia įvairios sveikatos problemos. Mėgiamo serialo pažiūrėjimas nuovargio nesumažina, o galvoje vis sukasi šios dienos įvykiai: nebaigtos užduotys, barniai su sutuoktiniu, pyktis, apmaudas dėl neteisybės darbe/gyvenime, planai, kaip gyventi geriau, kaip uždirbti daugiau. Darbe ir asmeniniame gyvenime nuryjame pažeminimą ir pagiežą. Jaučiamės išsekę, suirzę, nusivylę.