Kalbėtis su savimi - paranojiška ar sveika?

„Atsiduriu dideliame mūriniame name. Jis gražus ir erdvus, turi užslėptų kambariukų ir vidinį, tyrą baseiną. Įeinu į virtuvę, praskleidžiu užuolaidėles ir matau kertelę, kurioje žaidžia mergaitė su berniuku. Nustembu. Grįžta vyras. Suvokiu, kad tai mano namai. Nors namo pamatai tvirti, jo balkoną skalauja vandenynas. Keista, ką galvojo architektas... Vakarėja, todėl imu uždarinėti visus langus ir užrakinėti duris, kai staiga įsiveržia laukinis vilkas. Jis siautėja po mano namus ir aš niekaip negaliu jo sutramdyti. Vėliau, kažkaip sumąstau sugrūsti jį į lagaminą, ir, o dangau, man pavyksta!” Nuo mažens mane intrigavo sapnai. Galbūt todėl, kad jie būdavo keisti ir ryškūs... Kadangi jau kuris laikas domiuosi „balsų dialogo“ psichoterapijos metodu (angl. Voice Dialogue), šį sapną išnagrinėjau balsų dialogo sesijoje. Kuo gi šis metodas skiriasi nuo kitų, kuo remiasi ir kokias problemas gali išspręsti? Balsų dialogo psichoterapijos metodą 1970 m. sukūrė amerikiečių psichologai Hal ir Sidra Stone, kurie dažnai pasakoja apie tigrą, užaugintą avių bandoje kaip prigimties ir socializacijos konflikto alegoriją. Kaip teigia patys autoriai, šis metodas gimė iš 35 metus trukusių profesinių ir asmeninių ieškojimų. Pagrindinis balsų dialogo dėsnis teigia, kad kiekvienas žmogus sudarytas iš daugybės dalių arba subasmenybių, taigi, nėra vienalytis. Mumyse knibždėte knabžda „mažų žmogeliukų“, kurie prabyla įvairiais balsais. Kadangi mūsų asmenybės dalys yra be galo įvairialypės, jos dažnai turi prieštaringų norų ir siekių. Tai gali sukelti vidinį konfliktą, nemigą, nuolatinį nuovargį, nuotaikos ir elgesio sutrikimus bei ligas. Asmenybės raidos metu, priklausomai nuo mūsų charakterio ir auklėjimo, tam tikros subasmenybės tampa dominuojančiomis, tam tikros atstumtomis. Žinoma, yra ir vidutinio stiprumo subasmenybių bei potencialių, neišsivysčiusių asmenybės dalių, pavyzdžiui, nerealizuotų talentų. Esmė yra tame, kad psichika visuomet siekia pusiausvyros, tad atstumtosios asmenybės dalys nori būti išgirstos ir integruotos į paslaptingąją žmogaus visumą. Taigi, autoriai sukūrė metodą, kaip kalbėtis su įvairiomis savo asmenybės dalimis ir teigia, kad tai sveika bei naudinga. Žmogus – prieštaravimų matrica? Hal ir Sidra Stone teigimu, visuose žmonėse giliai paslėpti glūdi prieštaravimai. Taigi, net švelniausiame ir jautriausiame žmoguje slypi agresyvumas ir jeigu šis žmogus jo nepripažįsta, jį atstumia, vieną dieną agresija įsiverš į jo gyvenimą kaip tornado, netikėtai ir nevaldomai. Kai per daug nuslopiname savyje tam tikrą asmenybės dalį, ji per daugelį metų „priauga jėgos“ ir tai gali destruktyviai pasireikšti mūsų gyvenime. Stone pateikia pavyzdį, kaip vienas sėkmingas vyras viską prarado dėl užplūdusios visiškai atstumtos seksualinės energijos. Tai buvo žmogus, kilęs iš puritoniškos šeimos, kurioje seksas ir seksualumoas santykiuose santykiuose tema buvo tabu – kažkas nešvaraus ir nuodėmingo. Taigi, jis nuo mažens nesąmoningai atstūmė savo seksualumą. Užaugęs vedė, turėjo du vaikus, atidarė privačią ortopedijos praktiką. Iš pažiūros, viskas atrodė idealiai: graži šeima, sėkmingas verslas ir pripažinimas. Tačiau vieną dieną šis vyras įsimylėjo kvatoklę koketę, laisvo būdo moterį. Ji tapo jo meilužė. Jis visiškai pametė galvą dėl jos. Vėliau jinai jį paliko, o jis jos dėkavyras prarado savo šeimą ir verslą. Ar iš tiesų priešingybės traukia? Psichoterapeutai pateikia daug pavyzdžių iš savo praktikos, pagrindžiančių, kad nesąmoningai įsimylime tuos žmones, kurie mus papildo, taigi, mūsų atstumtosios savybės juose yra dominuojančios. Hal prisimena amerikiečių verslininką, kuris visą laiką praleidžia „pinigų kalimui“ ir visiškai neturi asmeninio gyvenimo. Po 10 metų nepertraukiamo darbo jis pagaliau išvyksta atostogų į Džamaiką. Ten susipažįsta ir įsimyli vietinę verslininkę, kuri gyvena šia diena, yra atsipalaidavusi ir žaisminga moteris. Jausmas abipusis ir daug negalvoję, jie susituokia. Po medaus mėnesio vyras atsiveža žmoną į JAV ir prasideda „tikrasis gyvenimas“. Susižavėjimas po truputį nuslopsta ir vyras ima nekęsti žmonos tingumo, nerimtumo, neprofesionalumo. Žmona pradeda pastebėti ir neapkęsti jo darboholizmo, nervingumo, perdėto pareigos jausmo, tarnavimo pinigams. Jie pradeda pyktis ir kaltinti save trumparegiškumu – kaip aš galėjau vesti/ištekėti už šito žmogaus? Pažįstama situacija? Psichoterapeutai teigia, kad mūsų atstumtosios asmenybės dalys dažnai atsispindi mūsų vaikuose, pavyzdžiui, pareigingo tėvo sūnus gali būti visiškas itin lengvabūdis. Taip yra todėl, kad psichika siekia pusiausvyros, ir nei sutuoktinis, nei vaikas čia nėra kaltas. TeigiamaRemiantis šią teorija, teigiamaa, kad keičiantis mums, keisis ir mūsų aplinka, taigi, sūnus gali tapti rūpestingesnis, vyras švelnesnisjo tėčiui tapus švelnesniam ir pan. Šešėlis nori ištrūkti į šviesą Sidra ir Hal Stone tvirtina, kad atstumtosios asmenybės dalys (šešėlis, pagal Jungą) dažnai pasireiškia sapnuose, ir kad visi personažai mūsų sapne yra mūsų asmenybės dalys. Taigi, viena iš jų darbo krypčių yra sapnų terapija. Tačiau labiau žinoma kryptis yra pokalbis su įvairiomis savo asmenybės dalimis tam, kad atkurtume pusiausvyrą ir netgi pagytume. Pavyzdžiui, sėkminga verslininkė atėjo pas Sidrą Stone, nes ją kamavo stiprus skausmas krūtinės srityje ir niekas jai negalėjo padėti. Buvo pradėta balsų terapijos sesija, psichoterapeutė išsiaiškino verslininkės dominuojančią subasmenybę (Sstūmiką), leido jai išsikalbėti, o po to pakvietė šios subasmenybės priešingybę. Kai tik moteris atsisėsdavo įpriimdavo atstumtosios subasmenybės poziciją, skausmas išnykdavo. Balsų terapiją taikančių Ppsichoterapeutų manymu, dauguma mūsų sutrikimų bei ligų galima paaiškinti stipriai atstumtomis subasmenybėmis, kurios ilgą laiką stengėsi atkreipti mūsų dėmesį, tačiau metams bėgant, o mums nesikeičiant, virto fiziologiniais ar psichologiniais simptomais. Iš kokio molio mes sulipdyti? Tad kokios gi yra tos asmenybės dalys, kurios gali dominuoti, būti atstumtos ar tiesiog egzistuoti patenkintos mumyse? Autoriai išskyrė tarptautines, visomsdaugeliui kultūrųoms būdingas subasmenybes, tokias kaip Vidinis vaikas, Vidinė moteris, Vidinis vyras, Prigimtinė arba seksualinė energija, Kontrolierius, Stūmikas, Racionalus protas, Kritikas, Teisėjas, Įstatymų leidėjas, Meilikautojas ir Profesionali subasmenybė. Kai kurios iš šių subasmenybių yra universalios, prigimtinės, jas atsinešame nuo gimimo, kitas išugdome palaipsniui. Prigimtinės subasmenybės – tai Vidinis vaikas, Vidinė moteris, Vidinis vyras ir Seksualinė energija. Stone mano, kad kiekviename žmoguje egzistuoja tiek moteriškos, tiek vyriškos savybės, jų Vidinis vyras ir Vidinė moteris atitinka Jung animus ir animos archetipusmą. Seksualinę arba prigimtinę energiją šiek tiek sunkiau apibūdinti. Teigiama, kad tai mūsų instinktai, padedantys išgyventi, pavyzdžiui prisitaikyti prie temperatūros svyravimų. Prigimtine energija paaiškinami kūdikių, paliktų miškuose ir sugebėjusių išgyventi, atvejai. Vidinis vaikas – šiek tiek sudėtingesnė struktūra, skirstoma į tris grupes. Visų pirma, tai mūsų jautrumas ir pažeidžiamumas. Antra, tai dieviškumas, būsena, kuomet mes natūraliai džiaugiamės buvimu ir nieko iš savęs ar kitų nereikalaujame. Trečia, tai žaidžiantis vaikas, kitaip tariant, mūsų gabumai, talentai, kūrybinis potencialas, kai mes eksperimentuojam, gaunam iš to malonumą ir nebijom suklysti. Visuomenės sukurtos subasmenybės Kaip teigia Svetlana Smertjeva, balsų dialogo praktikė Svettlana Smertjeva,, naujagimis ir besilaukianti motina būna būsenoje, labai artimoje dieviškumui. Tačiau iki 3 m.etų šalia prigimtinių subasmenybių vaikuose pradeda formuotis socialinės, visuomenės, kuriai priklauso, sukurtos subasmenybės. Jeigu tėvai vaiką bando perauklėti prieš vaiko instinktus ir atsineštą charakterį, vaikas arba tampa melancholiškas, paklusnus ir praranda gyvenimo džiaugsmą bei daug energijos, arba atvirkščiai, ima maištauti, tampa hiyperaktyviu ir veikia pagal savo instinktus. Tėvams beauklėjant vaikus visų pirma susiformuoja Kontrolieriaus subasmenybė. Vidinis kontrolierius prižiūri, kad vaikai elgtųsi tinkamai, pagal tėvų taisykles, kad tėvai nebartų, nemuštų. Suaugusiojo pasaulyje kontrolierius kontroliuoja, kad mums nereikėtų patirti gėdos, kad elgtumėmės priimtinai, kultūringai, būtume pripažinti, gerbiami, išlaikytume savo statusą ir susikurtą įvaizdį. Kuo stipriau artimi žmonės mus kritikuoja, smerkia (žodžiu ar žvilgsniu), baudžia, kuo daugiau iš mūsų reikalauja, tuo labiau Vidinis kritikas ima dominuoti mūsų gyvenime. Kuo stipriau mes save kritikuojame, tuo silpnesni tampame, bijome svajoti ir siekti savo svajonių. Jeigu mūsų tėvai yra perfekcionistai, didelė tikimybė, kad mumyse išsivystys stiprus Stūmikas. Stūmikas yra atsakingas už judėjimą į priekį, tikslo išsikėlimą ir jo siekimą. Tai jis neleidžia mums tinginiauti savaitgalį ir pasilinksminti, kol darbai nebaigti. Racionalus protas – tai tiesiog racionalumas, logiškumas, kuo daugiau juo naudojamės, tuo jis tampa stipresniu ir labiau išvystytu. Saldžioji porelė su Vidiniu kritiku veikia išvien suyra Išorinius teisėjumias. Kuomet mes nuolat negailestingai save kritikuojame, prarandame daug jėgų, todėl dažnas nesąmoningai pasirenka kritikuoti kitus. „O, žiūrėk, kaip ji neskoningai pasidažiusi, o tu pažiūrėk, koks jis pijokas!” – rėkia į ausį mums Išorinis teisėjas ir pasidaro lengviau. Tuomet giliai pasąmonėje gauname paliudijimą, kad ne mes vieni esame nevykėliai. Įstatymų leidėjas išleidžia principus, elgesio normas ir vertybes, pagal kurias stengiamės gyventi. Pavyzdžiui, jei mūsų Įstatymų leidėjas stiprus, mes išleidžiame įstatymą „nemeluoti“ ir jei kada gyvenimas mus priverčia pameluoti, jaučiamės itin blogai. Meilikautojas atsiranda gana anksti, kai vaikai suvokia, kad būdami gerais, paklusniais, jie patiks tėvams bei seneliams ir lengvai pasieks ko nori. Meilikautojas dar vadinamas „gera mergaite“ ar „geru berniuku“. Meilikautojas suaugusiųjų gyvenime gali pasireikšti komplimentais, šypsena, pažadais, kad kitąsyk to nebus ir t.t. Kuomet baigiame išsilavinimą ir įgyjame profesiją, mumyse taip pat susiformuoja Profesionali subasmenybė. Tai mūsų požiūriai ir elgesys, išugdytas tam tikros profesijos ir mūsų charakterio. Jei Profesionali subasmenybė dominuoja, o Vidinis vaikas yra nuslopintas, mes greičiausiai tapsime darboholikais, kurie rizikuoja sprogti ir „perdegti“ kaip supernovos. TeigiamaŠios psichoterapijos atstovai teigia, kad kiekviena subasmenybė „gyvena“ kažkur mūsų fiziniame kūne. Pavyzdžiui, gerklės uždegimai, bronchitai siejami su stipriu vidiniu kritiku. Todėl išugdžius balansuojančias, šiuo atveju, vidinio vaiko ar prigimtinės energijos subasmenybes, galima atsikratyti šių ligų. Asmeninė patirtis Ateinu į grupinės balsų dialogo psichoterapijos sesiją. Papasakoju savo sapną ir turiu sudėlioti sapno konsteliaciją. Sudėlioti sapno konsteliaciją -– reiškia intuityviai pasirinkti žmones, kurie tau asocijuojasi su sapno personažais ir intuityviai juos sustatyti aplink save. Konsteliacijos pradžioje netgi surandi žmogų, kurį pastatai vietoj savęs. Taigi, daug negalvodama sustačiau aš būrį žmonių ir žiūriu, kas bus toliau. Grupės vadovė pradėjo kreiptis į mano sapno personažus, klausdama, kaip jie jaučiasi, ką jie man nori pasakyti ir pan. Šiek tiek keista ir įdomu buvo tai, kad nemažai asmenų pradėjo justi įvairius pojūčius kūne („skauda galvą, sunku ties krūtine, kojos linksta“), kitiems iškilo ryškūs vaizdiniai, kuriuos jie papasakojo. Vienaip ar kitaip visi žmonės įsijautė į personažus, kuriuos jie atstovavo. Kai personažai išsikalbėjo, grupės vadovė pakvietė juos pakeisti vietas, atsistoti ten, kur jiems būtų geriau. Vėl trumpas visų pasisakymo laikas. Tada aš turėjau atsistoti į centrinės figūros vietą ir pajusti savo fizinius bei emocinius pojūčius, išsakyti kylančias mintis ar vaizdinius. Pagal šį metodą sapno interpretacija buvo tokia: didžiulis gražus namas – tai kontrolierius, stiprus, galingas, dedantis tvirtus pagrindus mano gyvenimui, pasislėpę mergaitė su berniuku simbolizuoja mano vidinį vaiką, nepilnai atskleistus talentus ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu, tyras baseinas atstovauja vidinį gydytoją, vietą mano asmenybėje, kurioje pailsiu ir atgaunu jėgas. Vandenynas – tai dieviškumas, kuris pažadėjo užlieti mane, kai vidiniai vaikai paaugs ir bus saugūs. Laukinis vilkas, sudrumstęs idilę, simbolizuoja galingą prigimtinę energiją, kuri ilgą laiką dėl auklėjimo dėka buvo atstumta. O lagaminas reiškia profesionalią subasmenybę, kuomet aš darbu bandau užslopinti prigimtinius instinktus. Patarimas: priimti savo prigimtinę energiją ir leisti jai reikštis savo gyvenime, nes ji atneša suteikia sveikatos ir suteikia daug jėgos. Išvados Šiuo metu yra gausybė asmeninio tobulėjimo ir psichologinių problemų sprendimo priemonių. Galima nesutikti ar prieštarauti kai kurioms Sidros ir Halo Stone tezėms, kaip kad subasmenybių atitikmenims fiziniame kūne, požiūryje, kad kiekviename potencialiai slypi žudikas ar kad reikia ugdyti visas, netgi socialiai nepriimtinas asmenybės dalis. Tačiau kaip ir su kieviena psichoterapijos rūšimi, atsirenkame, kas priimtina mums ir kuris metodas mums vertingiausias. Man pačiai, belankant balsų dialogo grupines sesijas, besimokant šio metodo ir stebint individualias sesijas, yra įdomu, tačiau kirba tam tikri klausimai. Iš vienos pusės, balsų dialogas padeda pažinti save, tapti pilnaverte asmenybe, atrasti neišnaudotų gebėjimų klodus, išspręsti vidinius konfliktus, atrasti ramybę ir pusiausvyrą ir galbūt išspręsti kai kurias sveikatos problemas. Iš kitos pusės, šis metodas tikrai nėra priimtinas visiems be išimties (juk ne be reikalo, dauguma dalyvių yra moterys, o atėjusių vyrų gretos kartais ima mažėti), iš pirmo žvilgsnio ir man pasirodė keista ar net sunkiai įtikima, kad žmogus, visiškai tavęs nepažįstantis, taip taikliai gali apibūdinti, kaip jaučiasi tam tikra tavo asmenybės dalis ir su grupės vadovo pagalba dalinti patarimus, kaip gerinti padėtį. Klausimas, į kurį dar neradau atsakymo: ar bet kuris žmogus, atsistojęs į konsteliaciją, gali teisingai pajusti tavo asmenybės dalies būseną? Man pačiai konsteliacija buvo naudinga, pakalbėjus su kitais dalyviais jiems irgi atsirado psichologinių įžvalgų, kurias gali pritaikyti savo gyvenime. Tačiau šis metodas turi būti vedamas profesionalo ir jokiu būdu netaikomas žmonėms, sergantiems psichinėmis ligomis.

"Moters vieta" Lietuvoje ir Olandijoje

Štai Nyderlanduose moterys yra labiau atsipalaidavusios, jos mažiau rūpinasi savo išvaizda ir yra laimingesnės. Jos gali jaustis gerai netgi būdamos neišvaizdžios. Kaip tai įmanoma? Gera savijauta nepriklausomai nuo išvaizdos įmanoma dėl keletos priežasčių. Visų pirma, visuomenės spaudimas Olandijoje būti gražia yra daug mažesnis nei Lietuvoje. Antra, jau nuo vaikystės moters savivertė yra stipriau ugdoma. Kaip ir Vokietijoje, Olandijoje moteris jaučia laisvę dėvėti tai, ką nori, o ne tai, ką diktuoja mada. Todėl dažnai pastebiu moteris laisva sportine apranga. Paklausite kaip ugdoma moters savivertė. Šiuo atveju tai nevyksta sąmoningai, būtent nukreiptai į vieną lytį, tiesiog nuo mažens tiek berniukai, tiek mergaitės ugdomi būti savarankiškais ir reikšti savo nuomonę. Taip vaikui suteikiama vystymosi erdvė ir formuojasi pasitikėjimas savimi. Tačiau ir Vakaruose ne viskas auksas, kas žiba. Olandijoje visuomenė taip pat naudoja dvigubus elgesio standartus. Dar visai neseniai, prieš 40 metų moteriai leisdavo dirbti kol ji neištekėdavo. Vos tik išteka ir praranda darbą, nes vyravo stiprūs stereotipai, kad moteris turi skirti savo gyvenimą šeimai. Taip pat buvo gajus prabangos modelis, kuomet faktas, kad žmona nedirba, parodo storą vyro piniginę. Įdomu pastebėti, kad Olandijoje vyrai labiau linkę rūpintis savo išvaizda nei Lietuvoje. Seksualinis išsilaisvinimas lėmė, kad plaukais vyrai rūpinasi čia labiau nei moterys. Tarkim, merginos dažnai lekia į studijas šlapiais plaukais kai tuo tarpu vaikinai beveik visuomet su žele pasidarę gražią šukuoseną. Kodėl vyrai mažiau rūpinasi savo išvaizda paaiškinama tiek biologiškai, tiek socialiai. Vyrai myli akimis, o moterys dažniau atsižvelgia į charakterį ir piniginės dydį. O visuomenė naudoja dvigubus elgesio standartus vyrams ir moterims. Vyrams ji kelia daug mažiau reikalavimų ir yra daug atlaidesnė jų klaidoms. Ši tendencija pastebima jau vaikystėje. Daugybė tyrimų įrodė, kad motinos yra griežtesnės dukroms, palyginus su sūnumis. Toliau mokykloje bei universitete mokytojai skiria daugiau dėmesio vaikinams nei merginoms. Vaikinai dažniau nei merginos gauna teigiamą pastiprinimą: paskatinimą bei pagyrimą, nors merginos mokosi geriau nei vaikinai. Kai merginos nuomonė nuolat ignoruojama ar išjuokiama, tai iškreipia jos savivertę, ir nesvarbu, kad ji protinga ir turi tvirtą nuomonę, kitąsyk diskusijos metu ji tylės, kad išvengtų eilinio pažeminimo. Lietuvoje klaidingai manoma, kad vaikas yra kvailas, kad jis neturi jausmų ir jo gerbti nereikia. Atvirkščiai, deramam vaiko psichologiniam, socioemociniam ir kognityviniam vystymuisi pagarba ir dėmesys yra esminiai. Tiek tėvai, tiek mokytojai su kiekvienu vaiku turi elgtis su pagarba ir skirti vienodai dėmesio abejoms lytims. Svarbu atsisakyti dvigubų elgesio standartų ir suvokti, kad baziniai mergaitės ir berniuko poreikiai yra tie patys. Bendriausia prasme kalbame apie fiziologinius (maistas, pastogė, t.t. temperatūra), materialinius (mobilus, kompiuteris) ir psichologinius (saugumas, meilė, draugystė). Dažnas tėvas aprūpina vaiką maistu, drabužiais ir kiek gali, prekėmis ir paslaugomis, kurių vaikas trokšta. Tačiau neretai pamirštami psichologiniai vaiko poreikiai. Kiekvienas vaikas trokšta jaustis mylimu, reikalingu ir įvertintu. Čia labai svarbi vaiko subjektyvi patirtis. Kiekvienas tėvas pasakys „aš myliu savo vaiką“. Bet esmė yra kaip meilė parodoma kasdienybėje. Jeigu tėvai pastoviai užsiėmę ir neturi laiko vaikams, vaikai tikrai nesijaus mylimi. O paskui kai tėvai jiems pamokslaus, vaikai neklausys, nes jausis tėvų apgauti, negavę meilės. Nepriklausomai nuo vaiko lyties, reikia rasti kokybiško laiko minutėlę savo atžaloms. Ypač mergaitei, nes ji yra neverbalinių signalų ekspertė, skaitanti jus lyg atverstą knygą. Ir jei ji mato, kad jūsų nedomina jos pasaulis, kuo ji gyvena, kas jai svarbu, ji užsiskleis savyje. Taip, ji labai gerai supranta kūno kalbą: pakitusią balso intonaciją, gestus bei mimiką. Šalia grožio konkursų tiek televizijoje, tiek gatvėje, mergaitei yra keliamas didžiulis spaudimas būti tobula dukra. Ir netgi jei ji padori, gera mergaitė su puikiais mokslo rezultatais, dažnai tėvai yra kritiški ir vietoj pagyrimų dalina papeikimus. Dažnu atveju tėvas užima neutralią poziciją vaikų auklėjime ir mažai bendrauja su vaikais. Tobulos dukros įvaizdis reiškia būti paklusnia mergaite, turėti daugybę įsipareigojimų ir beveik jokių asmeniškų poreikių. Tu kažko nori, tau kažko reikia nematerialinėje plotmėje? Šiukštu negalima! Pasakysite, nežmogiška. Bet taip ir yra. Tai yra gyvenimas auksiniame narvelyje, kuriame akcentuojami ir pildomi materialiniai, bet užmirštami psichologiniai poreikiai. Tokiu atveju mergaitei neleidžiama maištauti ir ieškoti savojo kelio (kas natūralu paauglystėje), ji privalo parodyti nepriekaištingus rezultatus tiek mokykloje, tiek namų ruošoje padėdama mamai. Viso to esmė – meilės trūkumas mergaitei ir bandymas iš jos paversti tai, kuo ji nėra. Viso to pasekmė – perfekcionizmas ir nesugebėjimas džiaugtis gyvenimu. Ir nors perfekcionizmas turi teigiamų savybių, ypač darbe, perdėta jo dozė troškina pačią moterį, daro ją nelanksčią ir trukdo jai jaustis laiminga. Taip sukuriama nauja karta, kurios vyrai pasišalina nuo šeimos auklėjimo, o moterys tampa nepakeliamai reiklios savo dukroms. Savaime suprantama, egzistuoja toks reiškinys kaip kartų konfliktas ir dauguma mergaičių matydamos motinų klaidas, nenori jų kartoti. Tai – teigiamas postūmis. Šios moterys arba visai atsisako šeimos kaip prievartos židinio arba savo vaikus stengiasi auklėti pagal kitus principus. Olandijoje irgi ne viskas rožėmis klota, čia taip pat egzistuoja gajūs stereotipai ir mergaitėms keliami didesni reikalavimai nei berniukams. Tačiau čia šeimos ryšys yra silpnesnis, todėl spaudimas yra mažesnis. Be to, tiek mergaitės, tiek berniukai nuo mažens mokomi būti savarankiškais ir turėti savo nuomonę apie viską. Toks auklėjimas didina savivertę ir skatina kuriozus kaip kad nieko nesugebantis olandas įsivaizduoja galįs kalnus nuversti. Lietuvoje priešingai, girtis negražu, o kuklumas žmogų puošia. Taigi, neeilinio proto lietuvė gali nutylėti apie savo didžius pasiekimus. Šeimos institucija, anot mokslų daktarės, psichoterapeutės Clarissa Pinkola Estes, visų pirma turi tarnauti kaip emocinio palaikymo ir psichologinio saugumo erdvė. Apsižvalgykime. Kiek šeimų pažįstame, kur sutuoktiniai suteikia emocinę paramą vienas kitam ir vaikams? Reikalavimai moteriai: Tobula moteris Tobula dukra Tobula motina Tobula žmona Tobula darbuotoja Tobula draugė Moteris, tarnaujanti vyro interesams, yra labai paranku vyrams. Tam, kad tai nutiktų, moteris turi atsisakyti savo pačios poreikių ir norų. Kadangi moterys yra sąmoningesnės nei vyrai, joms savirealizacija yra svarbiau nei pinigai. Todėl dauguma renkasi mėgstamą specialybę, kai tuo tarpu vyrai dažnai renkasi pelningą specialybę. Taigi, moterys renkasi profesiją dėl kilnių tikslų, pavyzdžiui šviesti visuomenę arba sumažinti smurtą šeimose. Dauguma moterų yra idealistės, jos nori pakeisti pasaulį, padaryti jį gražesniu ir teisingesniu. Bet tai sudėtinga klestint dabartiniam korupcijos lygiui ir dominuojant nešvariai žmonių sąžinei. Todėl arba susitaikoma su neteisybėmis ir tampama realistėmis arba pasirenkama psichologija, sociologija, socialinis darbas, kad būtų galima padėti žmonėms, kuriems labiausiai tos pagalbos reikia. Bet lygiai taip pat svarbu, kad moterys rinktųsi pelningas ir strategiškas profesijas, tokias kaip vadyba, ekonomika, politika, informacinės technologijos ir teisė. Tai yra esminė direktyva, kad moterys galėtų tapti įtakingos ir finansiškai nepriklausomos, kad pasiekusios valdžią ir turėdamos tvirtą užnugarį galėtų pakeisti neveiksnias ir korumpuotas praktikas.

Nauja verslo strategija – atsakas į visuomenės poreikius?

Verslas ir visuomenė yra betarpiškai susiję. Įmonės kuria darbo vietas, moka atlyginimus, gamina produktus, reikalingus žmonėms, teikia įvairias paslaugas, teoriškai, taip turėtų būti patenkinami klientų poreikiai ir turėtų kilti žmonių gyvenimo kokybės lygis. Tačiau anot Harward Business Review, jau dvidešimt metų visuomenė žiūri į verslą kaip į „niekšelį“. Šis požiūris atsirado, kadangi informacinėje visuomenėje išaiškėjo, kad verslas dažnai neigiamai įtakoja aplinką, išnaudoja darbuotojus, kenkia klientų sveikatai. Savaime suprantama, kad bendros vertės kūrimas nėra tolygus vertės padalijimui, ką dažnai akcentuoja įmonių socialinė atsakomybė. Pagrindiniai kontrargumentai įmonių socialinei atsakomybei yra papildomi kaštai ir abejotina nauda, ypač vienkartinės filantropijos atveju. Tačiau net jei ūkininkams pieno supirkėjai pradės mokėti keliais procentais daugiau, tai nepakeis ūkininkų gyvenimo kokybės. Todėl vadybos guru M. Porter ir M. Kramer pasiūlė naują verslo modelį, kur socialinės problemos tampa neišnaudotomis verslo galimybėmis. Šių ekonomistų nuomone, nepatenkinti visuomenės poreikiai gali tapti pelno šaltiniu, ypač dabartiniame, „užsitęsusios recesijos“ laikotarpyje. Svarbiausia, kad bendros vertės kūrimas būtų inkorporuotas į verslo strategiją. Anot M. Porterio ir M. Kramerio, šimtai korporacijų jau taiko bendros vertės kūrimo modelį. Atsižvelgiant į pasaulinę 7 milijardų populiaciją, augantį Azijos gyvenimo lygį ir išteklių iššūkius, bendros vertės kūrimas gali tapti būtinybe, nebe prabanga. Ekonomistai teigia, kad smulkus ir vidutinis verslas taip pat turi galimybių būti atsakingas ir pakeisti darbo organizavimo ir gamybos ar paslaugos procesus, pakeisti tiekėjus ir technologijas. Svarbiausia pakeisti pasaulėžiūrą ir į aplinkosaugos bei socialines problemas pažvelgti kaip į neišnaudotas verslo galimybes. Štai Lietuvoje nuo 2004 m. veikia atsakingo verslo įmonių tinklas, kuris vienija apie šimtą organizacijų. Žinomiausi atsakingo verslo pavyzdžiai aptinkami didžiulėse kompanijose, kaip General Electrics, Cisco, IBM, Nestle. Pavyzdžiui, General Electrics įsteigė Ecomagination laboratoriją, kurioje sukūrė ypatingai taupią technologiją, sunaudojančią labai nedaug elektros energijos. Ši technologija buvo plačiai įdiegta įvairiuose prietaisuose, pvz.: lemputėse, lokomotyvuose, traukiniuose. Po sėkmingos apyvartos įmonė vėl investuoja 10 mln. dolerių į Ecomagination. Nestle žinoma kaip įmonė, sėkmingai pakeitusi kompanijos misiją ir viziją tam, kad sukurtų bendrą vertę. Jei anksčiau ji pozicionavo save kaip maisto gaminimo įmonę, tai dabar ji akcentuoja mitybą, gerovę ir sveikatą. Tai automatiškai keičia įmonės strategiją: gamybos procesus, prekės kokybės standartus, tiekimo grandinę. IBM investuoja daug laiko ir pinigų į „išmaniuosius miestus“. Cisco įsteigė savo akademijas kaip alternatyvą kvalifikuotų specialistų paruošimui, nes pritrūko kvalifikuotos darbo jėgos. Štai Jain, vandentvarkos įmonė Indijoje pirmoji pasiūlė našaus drėkinimo sistemą ir jos pardavimai šiandien siekia 800 mln. dolerių. Novo Nordisk investavo finansinius ir žmogiškuosius išteklius tam, kad Kinijoje sukurtų tvarią sveikatos sistemą diabetikams. Dabartinė jos apyvarta 1 milijardas dolerių. „Huawei Technologies“ ir “Omnitel” padėjo Vilniaus universitetui įsteigti modernų telekomunikacijos mokslo centrą, kuris pritrauktų studentų iš visos Europos. Kinijos bendrovė įsipareigojo tiekti mokslo laboratorijai būtiną įrangą, o „Omnitel“ – užtikrinti bandymams reikalingą ryšį ir padėti formuluoti tyrimų užduotis. Ko siekia šios įmonės investuodamos pinigus, teikdamos technologiją, besidalindamos su studentais konfidencialia įmonės informacija? Iš esmės, į šį klausimą gali atsakyti tik jos pačios. Tačiau akivaizdūs privalumai yra aukštos kvalifikacijos būsimų darbuotojų parengimas, novatoriški studentų sprendimai, kompanijų prekinio ženklo viešinimas ir teigiamo įvaizdžio kūrimas. Smulkus ir vidutinis verslas yra ekonomikos augimo variklis. Tačiau būtent jis labiausiai nukenčia recesijos ir ekonominės krizės metu, būtent jam sunkiausia gauti paskolas iš bankų ir garantuoti likvidumą. Lietuvoje šią problemą spręsti pasišovė Šiaulių bankas su Europos investicijų fondu. Jie tęsdami JEREMIE iniciatyvą, 2012-2013 m. planuoja paskolinti dar 20 mln. EUR (69,05 mln. Lt) smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Žlugus Snoro bankui, pasitikėjimas bankais žlugo. Tačiau vartotojai teisūs reikalauti tvarios verslo politikos, pvz.: realistiško paskolų indėlių santykio. Štai Swedbank valdybos pirmininkas A. Danys teigia, kad šio banko paskolų dydis lygus indėlių dydžiui. Taigi, bankas mažiau uždirba, bet kartu ir mažiau rizikuoja. Bendros vertės sukūrimas galimas tiek išorinėje, tiek vidinėje įmonės aplinkoje. Pvz.: tausojant energetikos išteklius, Swedbank investuoja į vėjo malūnus. O norėdami parodyti, kad darbuotojai jiems yra svarbūs, įsteigė Darbuotojų tarybą, su kuria Valdyba diskutuoja aktualiais darbuotojams klausimais prieš priimdama sprendimą. Kadangi valdyba tiki, kad tik darnioje visuomenėje įmanomas darnus verslas, bankas organizuoja finansinio raštingumo didinimo ir verslumo skatinimo programas. Anot Christian Wijkstrom, „Rimi Lietuva“ generalinio direktoriaus, bendros vertės kūrimas nebūtinai reikalauja didelių išlaidų. Pavyzdžiui, įmonė pradėjo Viki iniciatyvą, kuria skatina vietinį verslą, nes tai vietinių gamintojų produktų linija. Taip pat „Rimi Lietuva“ įdarbina neįgaliuosius darbuotojus, kas, padeda spręsti šių žmonių integracijos problemas nesukeliant papildomų kaštų įmonei. Bendros vertės kūrimo idėja gali ateiti tiek iš darbuotojų, tiek iš vadovų sluoksnio. Tačiau greičiausiai ji įgyvendinama jei ja tiki ir ją skatina Valdyba. Aišku, nebūtina dabar visiems pulti radikaliai keisti įmonės strategiją. Kai kurios įmonės jau seniai stengiasi sukurti ne tik pridėtinę, bet ir bendrą vertę savo preke ar paslauga. Darniai besivystančio verslo konferencijose kartais užduodamas kompromituojantis klausimas: ar sėkmingas verslas jau savaime nereiškia verslo tvarumo? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas „taip“, tačiau pažvelgus giliau, verslo sėkmę gali lemti rinkos monopolizacija, korupcija, neetiški susitarimai, vartotojų neraštingumas prekės/paslaugos atžvilgiu, vartotojų žalingi įpročiai ir pajamų dydis. Juk daug kas perkam tiesiogiai sveikatai žalingus produktus, kaip cigaretės, narkotikai, alkoholis ar netausojam elektros, nors žinome, kad baigiasi neatsinaujinantys gamtos ištekliai. Tad savo vartotojiška, komfortabilaus gyvenimo skolon elgsena, kokią ateitį kuriame savo vaikams?

Avis su penkiomis kojomis

Lietuvos moterį apibūdinčiau kaip avį su penkiomis kojomis, nes jai keliami nerealistiški reikalavimai, o ji stengiasi juos visus įgyvendinti. Šį atvejį puikiai iliustruoja žongliruotojos paveikslas, kai bandoma vienu metu sugauti vis daugiau kamuoliukų. Tam tikru metu pasiekiama galimybių riba ir kamuoliukai ima nepaklusniai kristi žemyn. Mūsų visuomenėje įtvirtinti dvigubi standartai, kuomet vyro veikimo laisvė beprotiškai išplėsta moters veikimo laisvės sąskaita. Tiek tėvai, tiek giminės, tiek mokytojai yra griežtesni mergaitėms, o ne berniukams. Mergina nėščia, mergina kalta. O juk mylėjimasis vyksta poromis, ne po vieną ir dažniausiai iniciatorius būna vaikinas. Lengvai pamirštame, kad ir mergina gali trokšti nuotykių, adrenalino, kad jos gyvenimas, kupinas taisyklių gali greitai atsibosti. Kai visuomenė tik “spaudžia” merginą, o ne bando ją suprasti ir suteikti jai erdvės augimui, tuomet ir susiduriame su tragiškais atvejais, kaip neseniai įvykusi trylikametės mirtis. Visuomenė, tai yra didžioji mūsų dauguma aklai tikisi, kad moteris turi būti tobula visuose frontuose: tobula dukra, moteris, motina, žmona. Juk tai utopija! Esame nesusimąstydami, automatiškai atlaidesni vyrų klaidoms. O moteris turi būti visuomet graži, liekna, nepriekaištinga išvaizda. Grožis gali suteikti galią. Juk gražuolei lengvai atsiveria įvairios galimybių durys. Tačiau ką daryti, jei gamta pagailėjo tau grožio? Kiek paauglių dėl perdėto išorinio grožio akcentavimo medijoje serga bulimija ir anoreksija? Dar daugiau jų praranda savivertę, kas sudaro puikias prielaidas tapti auka vietoj buvimo aktyvios savo gyvenimo kūrėjos. Visą gyvenimą kankinti save alinančiomis dietomis, mankštomis ir jaustis nepilnaverte – ar tai yra gyvenimas, kurio linkime savo dukroms? Lietuvės yra dažnai perfekcionistės, ir tai yra tiek išmokimo, tiek ambicijos veiksnių samplaika. Tai gali būti labai naudingas bruožas siekiant karjeros ir tampant pripažinta specialiste. Tačiau šeimoje šis bruožas gali labai varginti, tiesiog dusinti likusius šeimos narius. Įvairiais tyrimais įrodyta, kad motinos griežtesnės dukroms nei sūnums. Tai paaiškinama tiek vaidmenų tapatumu, tiek Edipo kompleksu, tiek tradicijų tęstinumu. Neutralus arba griežtas tėvo vaidmuo šiuo atveju labiau kenkia nei padeda mergaitės psichologiniam vystymuisi. Taigi, negana to, kad turi atitikti šiuolaikinius grožio standartus, taip pat turi būti gera mergaitė. Ir dažnai yra pamirštama, kad mergaitė turi savus norus ir poreikius. Dažniausiai pamirštama, kad mergaitė turi jaustis mylima ir įvertinta tokia, kokia yra, vietoj bandymų ją pakeisti. Juk šeimos pagrindinė funkcija yra suteikti saugią aplinką vaikų teigiamam socioemociniam vystymuisi. Kai lietuvė užauga, iš jos tikimasi, kad ji bus tobula motina ir žmona. Šalia viso etato darbo ji turi rūpintis namais ir vaikais. Ji privalo būti šeimos židinys, kaip deivė Gabija, visuomet mylinti, atleidžianti ir supratinga. Tačiau pamirštama, kad mes tik žmonės, kad esame fiziškai bei emociškai riboti. Kad negalime gyventi kaip robotai, psichologiškai vien duodami ir nieko negaudami atgal. Kad šeimoje turi egzistuoti pusiausvyra tarp atsakomybės ir pareigų pasiskirstymo, kad kiekvieno šeimos nario emociniai ir psichologiniai poreikiai svarbūs ir kiekvienam kažkuriuo metu reikia šilto žvilgsnio, empatijos ar ištiestos pagalbos rankos. Daugelis lietuvių dėka visuomenės spaudimo, netinkamo auklėjimo ir materialinių vertybių įdiegimo šeimoje pakliūna į mentalinius spąstus, iš kurių sunku ištrūkti. Griežtai auklėtos moterys dažnai tampa griežtomis motinomis. Taigi, užburtas ratas. Todėl mes kaip tėvai, giminės, mokytojai, draugai turime kvestionuoti įsigalėjusias elgesio normas ir giliau apmąstyti savo poveikį mergaitėms ir berniukams. Nesvarbu, koks mūsų vaidmuo bebūtų, turime atidžiau stebėti, kaip elgiamės su vaikais, ko iš jų reikalaujame, ar vienodai pastipriname tiek mergaites, tiek berniukus. Ar skiriame vienodai dėmesio abejoms lytims, ar išklausom abiejų pusių?

Gimimui prisirpęs metas

„Moteris puošnia vestuvine suknele, angelai, sukibę rankom, supa ją... Angelai siūbuoja dainuoja, moters pilvas išauga, iš po vestuvinės suknelės išlenda dukrelė, netrukus išropoja sūnelis. Ir visa tai nutvieksta saulės šviesos.“ Ši vizija užlieja bažnyčioje, kurioje susipažinom su vyru. Nuostabus gyvenimas Olandijoje, mylimas darbas universitete, savirealizacija ir tobulėjimas. Aktyvus darbas FFNT valdyboje kuriant lygias galimybes moterims karjeroje, tikint ir degant tuo, ką darai. Tyrimai darželiuose, paskaitos studenčiokams, kavos pertraukėlės su kuveitiečiais, ganiečiais, indoneziečiais. Išvykos ir vakarėliai su rusais, olandais, kolumbiečiais, filipiniečiais, irakiečiais, ganiečiais. Pripažinimas ir besiskleidžiančios galimybės, kas trečias sutiktas universiteto miestely tave pažįsta, jautiesi svarbi ir reikalinga. Gauni net 2 darbo pasiūlymus, esi kupina vilčių ir lūkesčių su perspektyva trokštamai karjerai ir reikšmingo antspaudo palikimo žmonijai. Tačiau darbų ir draugų sūkury besidžiaugiant gyvenimu ir bekeliaujant naujoms svajonėms prisirpsta metas. Žvilgsnis į pravažiuojantį vežimėlį, šiluma užliejusi praeinant mamai būsimai, noras stebėti žaidžiančius vaikus ateina nejučia. Anot Žarskaus, prasideda viskas nuo dvasinio nėštumo: nuo minčių ir noro. Niekada anksčiau nesusimąsčiau ir nenorėjau vaikų. Nesupratau draugės, kuri „svaigo“ apie vaikelį nuo 12 m. Skyriau dėmesį augimui, karjeros siekimui, savęs ir pasaulio pažinimui. Ir štai staiga prisirpo metas ir kažkas sprogo manyje kaip pumpurai pavasarį – natūraliai ir lengvai atsirado noras. Teko įkalbinti vyrą, kuris taip pat daugiau dėmesio skyrė karjerai, įsitvirtinimui, stabilumui. Mintys apie vaikelį atplaukė iš niekur kaip ta vaikiška šluota balkone, kurios savininkas taip ir neatsirado. Ir štai vieną dieną pabaigus vesti seminarą viloje su šuniška kate, pasijuntu beprotiškai pavargusi. Nueinu miegoti ir suvokiu, kad kambaryje aš nebe viena. Žvelgiu į priešais siūbuojančias pušis ir suprantu, kodėl katė lydėjo mane labiau nei kitus svečius (jos šuniškumas pasireiškia žmonių sekiojimu ir neleidimu glostyti). Palaukiu kelias dienas bandydama savo kantrybę. Juk prižadėjau sulaukti vyro, grįžtančio iš kelionės, tačiau širdy taip kirba, toks žmogiškas abejojimas savo nuojauta. Smalsumas nugali ir telefono bangom vyras išgirsta džiugią žinią: aš laukiuosi! Aš laukiuosi pilnąja to žodžio prasme: esu kupina laimės ir vilčių, nešioju kūdikį po širdim, audžiu mūsų santykių giją, laukiu jo ateinant. Naujas pasaulis atsiveria prieš akis: dar visai neseniai buvęs nuobodusis pasaulis apie nėštumus, gimdymus, pampersus, vaikiškas ligas ir kitus bla bla bla. Jis tampa toks svarbus, darbiniai rūpesčiai nutolsta, tiek daug reikia išmokti, kad tinkamai vaikelio atėjimui pasiruošti. Apsivaikavusi draugė gausiai dalina patarimus, skolina knygas, ją vyras pramina meistre-guru. Džiaugiuosi lengvu nėštumu ir laukiu pirmųjų judesių. Tas kirbantis „ar jau?“ sustiprina visus pojūčius pilve. Labai traukia miegučio, tai ir miegu kiek galiu. Tampu tikra koala, besimėgaujanti ramybės oazėje. Vyras „laukiasi su manim“ – džiaugiasi, domisi, kalbina vaikelį ir palaiko. Skaičiuojam dienas, visi smalsauja ir laido komplimentus „jūsų vaikelis bus labai gražus“ arba draugiškai juokiasi „ar tu įsitikinusi, kad laukiesi tik vieno?“ Aišku, norisi gražaus vaiko. Viena išmintinga moteris man patarė „kai jau žinosi lytį, kasdien žiūrėk į tau patinkančio žmogaus nuotrauką, tokią išvaizdą ir įgis vaikelis.“ O vaikelis kaip užsislapstinęs, taip užsislapstinęs, vienintelį ginekologė tepasakė: bus šokėjėlė arba šokėjėlis. Mūsų šokėjėlis kasdien kruta vis labiau, aš jam seku pasakas, dainuoju, tėvelis kalba, o mažylis reaguoja. Džiaugsmas padidėja kvadratu. Ima velniškai tinti kojos ir užprotestuoja keliai. Bet svarbiausia, kad sūneliui viskas gerai. Ir štai artėja gimimo metas. Atsėlina baimė kaip lapė kūmutė „ar atpažinsiu sąrėmius, ar suspėsiu į ligoninę kitame mieste?“ ir laukimas tampa nerimastingu. Naktį po nustatytos atėjimo datos užmigti jau nebegalėjau: sąrėmiai nebuvo reguliarūs, skausmas nebuvo didelis, bet miegoti nedavė. Paskambinau akušerei, pasakė „ryte atvažiuok“. Paguldė į palatą, o čia vėl viskas ne pagal knygas: kaklelis atsivėręs 4 cm, tačiau sąrėmiai per silpni, o kaklelis kietas (vaikelio galvytę suspausi, paaiškino). Gerai, kad šiuolaikinė medicina viskam pasirengusi: kaklelį suminkštino Nošpa, o sąrėmius padidino skatinamaisiais. Svajojau, kad viskas būtų kuo natūraliau, bet kai ištekėjo žali vaisiaus vandenys, buvo aišku, kad vaikeliui kažkas negerai. Reikėjo gelbėti sūnelį ir kuo greičiau. Po skausmingų sąrėmių prasidėjo stangos ir pagaliau atsiguliau ant lovos. Po kelių minučių išplaukė sūnelis. Tėvelis nukirpo virkštelę, sūnelį padėjo man ant krūtinės, pažvelgiau į jį pro džiaugsmo ašaras – jis buvo toks mažas ir gražus, raudonas juodaplaukis rudomis plačiai pramerktomis akimis. Mano sūnelis aktyviai judėjo ir netrukus pravirko. Aš jį pakalbinau, o jis nurimo ir pakėlė galvą mano balso link. Dar po kelių minučių vaikų daktaras jį išsinešė peržiūrai, nes žali vaisiaus vandenys – blogas ženklas. Netrukus daktaras grįžo su prastom naujienom: jūsų sūneliui hemolizinė naujagimių kraujo liga. Jūsų vaikeliui ėmė trūkti deguonies, bet kvėpavimo funkciją atstatėm, dabar jūsų antikūnai naikina sūnelio raudonąsias kraujo ląsteles, tai žinome iš labai aukšto bilirubino kiekio. Pradėjus klausinėti supratau, kad aukštas bilirubino kiekis ardo smegenis. Galvojau išprotėsiu „tiek lauktas, mylimas, „cackintas“ vaikelis... ir mano pačios kūnas jį žudo, negaliu patikėti, visos patikros rodė, kad sūneliui viskas gerai!“ Po pusantros savaitės vienišas ligoninės sienas pakeitė jauki namų šviesa, po trijų mėnesių sūnelis pasveiko. Dėkui šiuolaikinei medicinai, rūpestingom seselėm ir žinovėm daktarėm, dėkui Dievui ir angelams...