Gimimui prisirpęs metas

„Moteris puošnia vestuvine suknele, angelai, sukibę rankom, supa ją... Angelai siūbuoja dainuoja, moters pilvas išauga, iš po vestuvinės suknelės išlenda dukrelė, netrukus išropoja sūnelis. Ir visa tai nutvieksta saulės šviesos.“ Ši vizija užlieja bažnyčioje, kurioje susipažinom su vyru. Nuostabus gyvenimas Olandijoje, mylimas darbas universitete, savirealizacija ir tobulėjimas. Aktyvus darbas FFNT valdyboje kuriant lygias galimybes moterims karjeroje, tikint ir degant tuo, ką darai. Tyrimai darželiuose, paskaitos studenčiokams, kavos pertraukėlės su kuveitiečiais, ganiečiais, indoneziečiais. Išvykos ir vakarėliai su rusais, olandais, kolumbiečiais, filipiniečiais, irakiečiais, ganiečiais. Pripažinimas ir besiskleidžiančios galimybės, kas trečias sutiktas universiteto miestely tave pažįsta, jautiesi svarbi ir reikalinga. Gauni net 2 darbo pasiūlymus, esi kupina vilčių ir lūkesčių su perspektyva trokštamai karjerai ir reikšmingo antspaudo palikimo žmonijai. Tačiau darbų ir draugų sūkury besidžiaugiant gyvenimu ir bekeliaujant naujoms svajonėms prisirpsta metas. Žvilgsnis į pravažiuojantį vežimėlį, šiluma užliejusi praeinant mamai būsimai, noras stebėti žaidžiančius vaikus ateina nejučia. Anot Žarskaus, prasideda viskas nuo dvasinio nėštumo: nuo minčių ir noro. Niekada anksčiau nesusimąsčiau ir nenorėjau vaikų. Nesupratau draugės, kuri „svaigo“ apie vaikelį nuo 12 m. Skyriau dėmesį augimui, karjeros siekimui, savęs ir pasaulio pažinimui. Ir štai staiga prisirpo metas ir kažkas sprogo manyje kaip pumpurai pavasarį – natūraliai ir lengvai atsirado noras. Teko įkalbinti vyrą, kuris taip pat daugiau dėmesio skyrė karjerai, įsitvirtinimui, stabilumui. Mintys apie vaikelį atplaukė iš niekur kaip ta vaikiška šluota balkone, kurios savininkas taip ir neatsirado. Ir štai vieną dieną pabaigus vesti seminarą viloje su šuniška kate, pasijuntu beprotiškai pavargusi. Nueinu miegoti ir suvokiu, kad kambaryje aš nebe viena. Žvelgiu į priešais siūbuojančias pušis ir suprantu, kodėl katė lydėjo mane labiau nei kitus svečius (jos šuniškumas pasireiškia žmonių sekiojimu ir neleidimu glostyti). Palaukiu kelias dienas bandydama savo kantrybę. Juk prižadėjau sulaukti vyro, grįžtančio iš kelionės, tačiau širdy taip kirba, toks žmogiškas abejojimas savo nuojauta. Smalsumas nugali ir telefono bangom vyras išgirsta džiugią žinią: aš laukiuosi! Aš laukiuosi pilnąja to žodžio prasme: esu kupina laimės ir vilčių, nešioju kūdikį po širdim, audžiu mūsų santykių giją, laukiu jo ateinant. Naujas pasaulis atsiveria prieš akis: dar visai neseniai buvęs nuobodusis pasaulis apie nėštumus, gimdymus, pampersus, vaikiškas ligas ir kitus bla bla bla. Jis tampa toks svarbus, darbiniai rūpesčiai nutolsta, tiek daug reikia išmokti, kad tinkamai vaikelio atėjimui pasiruošti. Apsivaikavusi draugė gausiai dalina patarimus, skolina knygas, ją vyras pramina meistre-guru. Džiaugiuosi lengvu nėštumu ir laukiu pirmųjų judesių. Tas kirbantis „ar jau?“ sustiprina visus pojūčius pilve. Labai traukia miegučio, tai ir miegu kiek galiu. Tampu tikra koala, besimėgaujanti ramybės oazėje. Vyras „laukiasi su manim“ – džiaugiasi, domisi, kalbina vaikelį ir palaiko. Skaičiuojam dienas, visi smalsauja ir laido komplimentus „jūsų vaikelis bus labai gražus“ arba draugiškai juokiasi „ar tu įsitikinusi, kad laukiesi tik vieno?“ Aišku, norisi gražaus vaiko. Viena išmintinga moteris man patarė „kai jau žinosi lytį, kasdien žiūrėk į tau patinkančio žmogaus nuotrauką, tokią išvaizdą ir įgis vaikelis.“ O vaikelis kaip užsislapstinęs, taip užsislapstinęs, vienintelį ginekologė tepasakė: bus šokėjėlė arba šokėjėlis. Mūsų šokėjėlis kasdien kruta vis labiau, aš jam seku pasakas, dainuoju, tėvelis kalba, o mažylis reaguoja. Džiaugsmas padidėja kvadratu. Ima velniškai tinti kojos ir užprotestuoja keliai. Bet svarbiausia, kad sūneliui viskas gerai. Ir štai artėja gimimo metas. Atsėlina baimė kaip lapė kūmutė „ar atpažinsiu sąrėmius, ar suspėsiu į ligoninę kitame mieste?“ ir laukimas tampa nerimastingu. Naktį po nustatytos atėjimo datos užmigti jau nebegalėjau: sąrėmiai nebuvo reguliarūs, skausmas nebuvo didelis, bet miegoti nedavė. Paskambinau akušerei, pasakė „ryte atvažiuok“. Paguldė į palatą, o čia vėl viskas ne pagal knygas: kaklelis atsivėręs 4 cm, tačiau sąrėmiai per silpni, o kaklelis kietas (vaikelio galvytę suspausi, paaiškino). Gerai, kad šiuolaikinė medicina viskam pasirengusi: kaklelį suminkštino Nošpa, o sąrėmius padidino skatinamaisiais. Svajojau, kad viskas būtų kuo natūraliau, bet kai ištekėjo žali vaisiaus vandenys, buvo aišku, kad vaikeliui kažkas negerai. Reikėjo gelbėti sūnelį ir kuo greičiau. Po skausmingų sąrėmių prasidėjo stangos ir pagaliau atsiguliau ant lovos. Po kelių minučių išplaukė sūnelis. Tėvelis nukirpo virkštelę, sūnelį padėjo man ant krūtinės, pažvelgiau į jį pro džiaugsmo ašaras – jis buvo toks mažas ir gražus, raudonas juodaplaukis rudomis plačiai pramerktomis akimis. Mano sūnelis aktyviai judėjo ir netrukus pravirko. Aš jį pakalbinau, o jis nurimo ir pakėlė galvą mano balso link. Dar po kelių minučių vaikų daktaras jį išsinešė peržiūrai, nes žali vaisiaus vandenys – blogas ženklas. Netrukus daktaras grįžo su prastom naujienom: jūsų sūneliui hemolizinė naujagimių kraujo liga. Jūsų vaikeliui ėmė trūkti deguonies, bet kvėpavimo funkciją atstatėm, dabar jūsų antikūnai naikina sūnelio raudonąsias kraujo ląsteles, tai žinome iš labai aukšto bilirubino kiekio. Pradėjus klausinėti supratau, kad aukštas bilirubino kiekis ardo smegenis. Galvojau išprotėsiu „tiek lauktas, mylimas, „cackintas“ vaikelis... ir mano pačios kūnas jį žudo, negaliu patikėti, visos patikros rodė, kad sūneliui viskas gerai!“ Po pusantros savaitės vienišas ligoninės sienas pakeitė jauki namų šviesa, po trijų mėnesių sūnelis pasveiko. Dėkui šiuolaikinei medicinai, rūpestingom seselėm ir žinovėm daktarėm, dėkui Dievui ir angelams...