Ant rinkimų bangos: sprendimai korupcijai, nedarbui, emigracijai

Ant rinkimų bangos: sprendimai korupcijai, nedarbui, emigracijai Mg. Loreta Vaičaitytė Artėja rinkimai. Piliečių nuomone, tai bene vienintelis metas, kada politikai susirūpina Lietuvos gyventojų interesais. Sakysite, tai tik nuomonė, bet nuomonė gimsta iš praktikos, iš patirties. Įvairios partijos ir jų kandidatai žada rojų žemėje, kaitina piliečių aistras, tačiau daugumai žmonių aktualiausios yra geros socioekonominės sąlygos Lietuvoje. Geros socioekonominės sąlygos – tai ne tik nedarbo mažinimas, stabilumo užtikrinimas, ekonomikos atsigavimas, bet ir vidurinės klasės sukūrimas, žmonių neskurdinimas, padorių atlyginimų mokėjimas (kad LR būtų ne tik europinės kainos, bet ir jas prisivejantys europiniai atlyginimai). Lietuviai pagrįstai nori gerai gyventi: turėti pinigų ne tik būtiniausioms išlaidoms, galėti pasitaupyti, galėti išvykti atostogauti į užsienį, galėti „nearti“ dėl kiekvieno cento. Juk kas iš to, kad esame vieni labiausiai išsilavinusių ES, jei tuo pačiu esame vieni didžiausių skurdžių? Skaudu žiūrėti į daugumą tautiečių, kasdien „išsunkiamų“ nemėgstamame darbe, vergaujančių tironui bosui ir nesugebančių pasipriešinti išnaudojimui, nes kaip kitaip sumokėti būsto paskolą, aprengti ir išmaitinti šeimą? Sunku matyti jaunimą, energingą, išsilavinusį, be darbo ir pajamų, arba dirbantį daug žemesnį nei jų kvalifikacija, darbą. Nėra ką atsakyti sąžiningiems, darbštiems žmonėms, kurie su aukštojo mokslo diplomais ir garbinga darbo patirtimi nesugeba tapti vidurinės klasės atstovais. Pasižiūrėję į statistiką, pamatysime, kad dauguma lietuvių dirba ne pagal specialybę, o tai yra talentų, kompetencijų ir švietimo išlaidų švaistymas. Būtent dėl sunkaus (pra)gyvenimo ir socialinės neteisybės dauguma lietuvių bėga iš Lietuvos. Ir tai patvirtina Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba, oficialių diskusijų rezultatai ir neformalūs pokalbiai su emigrantais. Būtent prieš rinkimus yra aktualu ir naudinga panagrinėti, kame slypi opiausių LR problemų šaknys ir kaip jas spręsti. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, gerai žinodama situaciją, akcentuoja kovą su korupcija, o LR Finansų ministerija – kovą su šešėline ekonomika. Iš tiesų, abu dalykai yra labai susiję. Juk prisiminkime garsiąją citatą: „Jeigu tie, kurie viršuje, nepaiso principų, tai tie, esantys apačioje, nepaisys įstatymų“. Taigi, korupcijos problema visų pirma yra sisteminė lyderystės problema. Iš vienos pusės, korumpuotų politikų pavyzdys tartum įteisina šešėlinę ekonomiką. Iš kitos pusės, kadangi tai yra nusistovėjusi sistema, keliems procentams dorų politikų sunku atsilaikyti prieš jos spaudimą. Korupcijos pasekmės akivaizdžios: nepalankūs Lietuvos piliečiams ir gyventojams įstatymai, vidurinės klasės nuskurdinimas ir žmonių nepasitenkinimas bei nepasitikėjimas valdžia. Šalia minėto faktoriaus, šešėlinę ekonomiką skatina Lietuvos gyventojų verslumas, dideli mokesčiai ir lengvatų trūkumas smulkiam ir vidutiniam verslui. Antra skaudi problema yra socialinė atskirtis ir vadovų žeminantis požiūris į savo darbuotojus (kaip išspausti juos kaip citrinas). Beje, toks pat požiūris egzistuoja finansinėse rinkose visame pasaulyje. Pagarbaus bendravimo trūkumas darbo vietoje, pasitikėjimo darbuotojais stoka, atlyginimo, neatitinkančio specialisto kvalifikacijos ir patirties (kaip ne kartą minėta spaudoje, „žmogaus orumą žeminančio atlyginimo“), profesinės savirealizacijos trūkumas. Juk kam reikalingi aukštojo ir aukštesniojo mokslo diplomai, jei 90% pareigų iš žmonių reikalaujama tik vykdyti, nemąstyti? Anot Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Reginos Narušienės, emigravę lietuviai norėtų grįžti, bet į naują, progresyvesnę Lietuvą. Lietuvoje likusių piliečių požiūris („važiuok atgal, ką čia veikti?“) į sugrįžtančius labai gerai atspindi tautiečių nusivylimą LR politikais ir darbdaviais. Tad kaip galime spręsti šias opias problemas? Pradėkime nuo žemiškesnės, bazinės problemos – pragyvenimo lygio ir darbinių santykių. Visų pirma, studijų programų vietos turi būti susietos su darbo rinkos tendencijomis (jei mažėja paklausa teisininkams, turi būti priimta mažiau teisininikų į šias studijų programas). Iš tiesų, galima būtų reorganizuoti aukštąsias mokyklas, kad jos valstybės biudžetui mažiau kainuotų ir dirbtų efektyviau. Apskritai, reikalingas profesinis švietimas jau mokyklose, kad mokiniai prieš rinkdamasi profilį, žinotų tiek darbo rinkos situaciją bei prognozes, tiek savo karjeros profilį. Toliau, turi būti nustatytas minimalus atlyginimas pagal profesijas ar sektorius, atsižvelgiant į žmogaus įgytas kompetencijas bei patirtį. Tai atstatytų socialinį teisingumą ir užtikrintų vidurinę klasę, kad nebūtų išnaudotojiško elgesio su kvalifikuotais specialistais. Juk kiekvienas suvokia, kad kompetencijos, įgytos per 6 studijų metus universitete, turi būti brangiau įkainojamos nei kompetencijos, kurias galima įgyti per savaitę. Savaime suprantama, dabartinės studijų programos turėtų tapti praktiškesnės ir prasmingesnės darbo rinkai. Pvz.: Nyderlandų karalystėje minimalus atlyginimas didėja su amžiumi. Tai - sąžininga, nori didesnės patirties, mokėk už ją, nenori – įdarbink jauną. Oponentams, kurie ims verkti, kad dėl prastos ekonomikos negalime kelti atlyginimų, iš anksto užbėgu už akių: mažinkite atlyginimus vadovams. Eurostat duomenimis, LR yra viena didžiausių atskirčių tarp vadovų ir specialistų atlyginimų – vidutiniškai 7 kartus skiriasi atlyginimas. Norint sumažinti šešėlinę ekonomiką, reikia griežčiau ir efektyviau kontroliuoti finansinius srautus finansų rinkose ir didžiulėse korporacijose, mažinti SVV mokesčius, atleisti nuo mokesčių pradedančius verslus pirmuosius trejus metus, užtikrinti mokesčių sistemos stabilumą, panaikinti bankų valdytojų bonusus bei didinti jų atskaitomybę už bankų valdymą ir finansines machinacijas. Norint mažinti korupciją, visų pirma reikia panaikinti politikų teisinę neliečiamybę ir už kyšio ėmimus įtraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Lyderiai turi rodyti pavyzdį Lietuvos žmonėms. Tad jei už 100 Lt vagystę baudžiama, tuo labiau turėtų būti baudžiama 100 000 Lt vagystė. Turi būti didinamas valdžios veiksmų skaidrumas, kas yra ES senbuvių tendencija šiuo metu. Piliečiai turi turėti galimybę lengvai pasiekti informaciją apie Seimo posėdžius, balsavimų eigą bei įstatymų pasiūlymus. Žinoma, piliečiai turi tapti daug aktyvesni išreikšdami savo valią mitingais, streikais, kt. socialinio spaudimo priemonėmis. Parašų rinkimo sąlygos LR turi būti pakeistos, nes dabartinės sąlygos faktiškai panaikina piliečių valios išreiškimo galimybę. Norint surinkti daugiau lėšų į biudžetą, būtina optimizuoti valstybines įmones, kurių rezultatus apibendrinus matome, kad jų pelnas palyginus su išlaidomis labai mažas arba jo išvis nėra (Verslo žinių duomenys). Reikia didinti valstybinių vadovų veiklos skaidrumą ir jų atskaitomybę, reikia įvesti pareigybių veiklos standartus ir objektyvų kasmetinį vertinimą, nuo kurio priklausytų atlyginimas. Šalia mano minimų, greitai įgyvendinamų sprendimų, reikalingas pokytis lyderių mentalitete. O tai jau ilgalaikis ir sudėtingas procesas, reikalaujantis naujo požiūrio ir naujų lyderystės standartų. Pvz.: įdarbinant įmonės ar skyriaus vadovą, ieškoti ne žmogaus, „lipančio per visų galvas“, bet derybininko, nuoširdžiai gerbiančio darbuotojus. Lygiai taip pat politikoje rasti naujus žmones su aukštomis moralės ir etikos normomis, plačių pažiūrų novatorius (galbūt po mokslų ir darbo užsienyje patirties, bet nebūtinai). Juk perauklėti tą, kuris vadovaujasi principu „man, man, man“ yra misija neįmanoma. Tokiu būdu galėtume žengti koja į koją su Europa, kur vis labiau akcentuojama naujų lyderių svarba. Lyderių, turinčių VERTYBES IR ASMENINIUS PRINCIPUS, kaip teisingumas, žmogiškumas, komanda.