Avis su penkiomis kojomis

Lietuvos moterį apibūdinčiau kaip avį su penkiomis kojomis, nes jai keliami nerealistiški reikalavimai, o ji stengiasi juos visus įgyvendinti. Šį atvejį puikiai iliustruoja žongliruotojos paveikslas, kai bandoma vienu metu sugauti vis daugiau kamuoliukų. Tam tikru metu pasiekiama galimybių riba ir kamuoliukai ima nepaklusniai kristi žemyn. Mūsų visuomenėje įtvirtinti dvigubi standartai, kuomet vyro veikimo laisvė beprotiškai išplėsta moters veikimo laisvės sąskaita. Tiek tėvai, tiek giminės, tiek mokytojai yra griežtesni mergaitėms, o ne berniukams. Mergina nėščia, mergina kalta. O juk mylėjimasis vyksta poromis, ne po vieną ir dažniausiai iniciatorius būna vaikinas. Lengvai pamirštame, kad ir mergina gali trokšti nuotykių, adrenalino, kad jos gyvenimas, kupinas taisyklių gali greitai atsibosti. Kai visuomenė tik “spaudžia” merginą, o ne bando ją suprasti ir suteikti jai erdvės augimui, tuomet ir susiduriame su tragiškais atvejais, kaip neseniai įvykusi trylikametės mirtis. Visuomenė, tai yra didžioji mūsų dauguma aklai tikisi, kad moteris turi būti tobula visuose frontuose: tobula dukra, moteris, motina, žmona. Juk tai utopija! Esame nesusimąstydami, automatiškai atlaidesni vyrų klaidoms. O moteris turi būti visuomet graži, liekna, nepriekaištinga išvaizda. Grožis gali suteikti galią. Juk gražuolei lengvai atsiveria įvairios galimybių durys. Tačiau ką daryti, jei gamta pagailėjo tau grožio? Kiek paauglių dėl perdėto išorinio grožio akcentavimo medijoje serga bulimija ir anoreksija? Dar daugiau jų praranda savivertę, kas sudaro puikias prielaidas tapti auka vietoj buvimo aktyvios savo gyvenimo kūrėjos. Visą gyvenimą kankinti save alinančiomis dietomis, mankštomis ir jaustis nepilnaverte – ar tai yra gyvenimas, kurio linkime savo dukroms? Lietuvės yra dažnai perfekcionistės, ir tai yra tiek išmokimo, tiek ambicijos veiksnių samplaika. Tai gali būti labai naudingas bruožas siekiant karjeros ir tampant pripažinta specialiste. Tačiau šeimoje šis bruožas gali labai varginti, tiesiog dusinti likusius šeimos narius. Įvairiais tyrimais įrodyta, kad motinos griežtesnės dukroms nei sūnums. Tai paaiškinama tiek vaidmenų tapatumu, tiek Edipo kompleksu, tiek tradicijų tęstinumu. Neutralus arba griežtas tėvo vaidmuo šiuo atveju labiau kenkia nei padeda mergaitės psichologiniam vystymuisi. Taigi, negana to, kad turi atitikti šiuolaikinius grožio standartus, taip pat turi būti gera mergaitė. Ir dažnai yra pamirštama, kad mergaitė turi savus norus ir poreikius. Dažniausiai pamirštama, kad mergaitė turi jaustis mylima ir įvertinta tokia, kokia yra, vietoj bandymų ją pakeisti. Juk šeimos pagrindinė funkcija yra suteikti saugią aplinką vaikų teigiamam socioemociniam vystymuisi. Kai lietuvė užauga, iš jos tikimasi, kad ji bus tobula motina ir žmona. Šalia viso etato darbo ji turi rūpintis namais ir vaikais. Ji privalo būti šeimos židinys, kaip deivė Gabija, visuomet mylinti, atleidžianti ir supratinga. Tačiau pamirštama, kad mes tik žmonės, kad esame fiziškai bei emociškai riboti. Kad negalime gyventi kaip robotai, psichologiškai vien duodami ir nieko negaudami atgal. Kad šeimoje turi egzistuoti pusiausvyra tarp atsakomybės ir pareigų pasiskirstymo, kad kiekvieno šeimos nario emociniai ir psichologiniai poreikiai svarbūs ir kiekvienam kažkuriuo metu reikia šilto žvilgsnio, empatijos ar ištiestos pagalbos rankos. Daugelis lietuvių dėka visuomenės spaudimo, netinkamo auklėjimo ir materialinių vertybių įdiegimo šeimoje pakliūna į mentalinius spąstus, iš kurių sunku ištrūkti. Griežtai auklėtos moterys dažnai tampa griežtomis motinomis. Taigi, užburtas ratas. Todėl mes kaip tėvai, giminės, mokytojai, draugai turime kvestionuoti įsigalėjusias elgesio normas ir giliau apmąstyti savo poveikį mergaitėms ir berniukams. Nesvarbu, koks mūsų vaidmuo bebūtų, turime atidžiau stebėti, kaip elgiamės su vaikais, ko iš jų reikalaujame, ar vienodai pastipriname tiek mergaites, tiek berniukus. Ar skiriame vienodai dėmesio abejoms lytims, ar išklausom abiejų pusių?