Eksperimentas: grįžtu į Lietuvą

Išvykau į Nyderlandus norėdama pažinti platesnį pasaulį, už Lietuvos ribų. Visada mėgau keliauti ir susipažinti su svečiomis kultūromis, o vasara JAV dar stipriau įžiebė šią aistrą. Turėjau planą chuliganą – įsitvirtinti Vakarų Europoje, gauti gerą darbą, džiaugtis padoriu atlyginimu ir į Lietuvą sugrįžti tik atostogoms. Bet kaip geriau tai pasiekus, jei ne su užsienio diplomu? Taigi, po studijų Vilniaus universitete stojau į magistrantūrą Nyderlanduose. Įstojau į visus tris universitetus, pasirinkau įdomiausią specialybę – žmogiškųjų išteklių plėtrą. Studijų metai buvo tikras patirčių lobynas: kaimynai - graikai, etiopiečiai, kanadiečiai, draugai – olandai, vokiečiai, indoneziečiai, filipiniečiai, kolumbiečiai, kiniečiai, kubietė, rumunė, slovakė ir turkė. Bendravimas ir bendradarbiavimas su žmonėmis iš visų pasaulio kontinentų teikė pažinimo džiaugsmą. Ne visada tai buvo lengva, kartais tekdavo patirti nemažą kultūrinį šoką. Pavyzdžiui, pirmą dieną universitete ateinu į salę, o ji pilna afrikiečių vyrų. Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Galite įsivaizduoti, kaip pasijutau pagalvojus, kad reikės studijuoti šioje grupėje! Dirbdama grupelėje su vokiete ir olandėmis taip pat paragavau “karčių vaisių”, - požiūrio, kad jos pranašesnės už buvusios Sovietų Sąjungos šalies piliečius. Tačiau smagiausia ir įdomiausia būdavo vakarėliai, koncertai, mugės, kelionės, bendravimas ir draugysčių užsimezgimas. Pavyzdžiui, tarpkultūriniai vakarai, kuriuose būdavo galimybė ragauti įvairių šalių patiekalus, regėti šokius ir dainas iš įvairių kraštų bei pačiai atstovauti Lietuvą. Vienintelė, angliškai kalbanti bažnyčia mano mieste, buvo pilna afrikiečių, taigi, pavyko ne tik susipažinti su jų nacionaliniais drabužiais, bet ir geriau juos pažinti ir labiau juos suprasti, išgirsti “nukariautojo žemyno” istoriją iš jų pačių lūpų. Tai labai praplėtė akiratį ir padėjo pažvelgti į pasaulį ne tik iš imperalistinio Vakarų pasaulio požiūrio. Intensyvios pusantrų metų studijos prabėgo kaip diena. Pinigai ištirpo, prasidėjo intensyvios darbo paieškos. Tuo metu lietuviams dar reikėjo darbo leidimo, nors jau priklausėme Europos Sąjungai. Todėl, nors mokėjau olandų kalbos pagrindus, nei vienoj darbo agentūroj nenorėjo su manim “terliotis”. Tokiu momentu ir praverčia draugai ir pažįstami, kai visiems paskelbi, kad ieškai darbo. Draugas indonezietis supažindino su šeima, kuri ieškojo auklės nepaprastai išdykusiems dvynukams. Padirbau ten kelias savaites, kol susiradau savęs vertą darbą universitete. Tai buvo tyrėjos pozicija, trijų mėnesių tyrimo projektas. Tiek vadovas, tiek užsakovas mano rezultatais buvo labai patenkinti, taip trys mėnesiai tapo puse metų, pusė metų tapo du su puse. Atlyginimas buvo tikrai padorus, darbas įdomus ir suteikiantis begalę galimybių tobulėti. Šalia įvairių tyrimo projektų, dalyvaudavau seminaruose, tarptautinėse konferencijose, dėsčiau universitete, turėjau man dirbančius studentus. Laisvalaikiu lankydavausi sporto klube, plaukiodavau baseine. Materialiai apsirūpinusi, saugi. Radau gyvenimo draugą. Vasarą vykdavau atostogauti į užsienį. Ko gi ne rojus? Žinoma, viskas, kas gera ir gražu, kažkada baigiasi. Taip baigėsi ir šis etapas. Mano vadovas norėjo, kad daryčiau doktorantūrą, o man tai pasirodė per sausa, norėjosi pritaikyti praktiškai savo žinias. Projektai, kuriais galėjo finansuoti mano mokslinę veiklą baigėsi, ir teko ieškotis kito darbo. Laimei, žinojau tai iš anksto ir nieko nelaukdama ėmiau ieškotis kito darbo. Taigi, liepos 31 d. baigiau šį darbą, rugpjūčio 1 d. jau pradėjau kitą. Gavau laikinas pareigas kokybės valdymo skyriuje. Tai buvo pusantrų metų projektas su tikslu pagerinti esamą kokybės valdymo sistemą. Nuostabūs kolegos, įdomus darbas (jau praktiškesnis, bet kartu ir labiau apribojantis). Ištekėjau. Atrodė, jog pradedu leisti Olandijoje savo šaknis. Iš emigrantų girdėjau daug diskriminacijos istorijų, bet pačiai man, kaip žinių darbuotojai, to patirti dar neteko. Nors tiesą sakant, akivaizdi diskriminacija darbe yra tai, kad užsieniečiams neduoda neterminuotų darbo sutarčių, priešingai nei olandams. Ir nors Nyderlandų įstatymai neleidžia daugiau kaip tris kartus pratęsti darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, tačiau girdėjau ne vieną istoriją, kaip tuo manipuliuojama. Ką gi, laikas bėgo, draugai atvykdavo ir išvykdavo (dažniausiai tai būdavo studentai ar dirbantys žmonės iš įvairių šalių), atsibodo “balmatuoti” darbe “paukščių kalba”, pradėjau mąstyti apie karjerą (prasmingą darbą, kurį noriu dirbti, kuriuo galėčiau prisidėti prie gražesnio pasaulio kūrimo). Prasmingumas yra subjektyvi sąvoka, kuri tiesiogiai koreliuoja su žmogaus kvalifikacija, vertybėmis ir sugebėjimais. Save įprasminu lektorės ir koučerės darbu, padėdama žmonėms tobulėti, peraugti save tiek profesinėje, tiek asmeninėje plotmėse.

Tad po verslumo kurso įsteigiau savo verslą Olandijoje. Tapau verslininkų asociacijos valdybos nare ir įgijau tikrai naudingos patirties verslo kūrime ir vystyme. Bet vis labiau ilgėjausi Lietuvos. Sekdavau naujienas Lietuvoje, bandžiau įtraukti lietuvių universitetus į tarptautinį projektą, piktindavausi korupcija ir trumparegiais sprendimais. Vis stiprėjo noras įnešti savo indėlį Lietuvai, dalintis savo įžvalgomis ir patirtimi. Ėmiau rašyti straipsnius lietuviškai spaudai. Atsirado noras grįžti į Lietuvą, nors aiškiai suvokiau, kad korupcijos lygis Nyderlanduose mažesnis, pragyvenimo lygis aukštesnis, t.y. dirbdamas kvalifikuoto darbuotojo darbą ten gali sau daugiau leisti nei dirbdamas Lietuvoje. Tačiau norėjosi kažką atiduoti lietuviams, tiems, kurie atviri naujovėms ir kurie nepamiršta padėkoti. Sunkiausia buvo įtikinti užsienietį vyrą vykti į Lietuvą. Bet kai gavau pageidaujamo darbo pasiūlymą, vyras sutiko. Dar nepraėjo nė metai nuo mano grįžimo, tad sunku įvertinti sprendimo teisingumą. Aišku, dauguma lietuvių nustemba išgirdę, kad grįžai iš svajonių Europos. Retas kuris pagiria tavo ryžtą. Nors tikrovė yra ta, kad 90 % emigrantų dirba nekvalifikuotus darbus arba žemesnius negu jų kvalifikacijos jiems leidžia. Be to, logiškai mąstant ir sekant žinias, kuo daugiau emigruoja, tuo mažesnė konkurencija darbo rinkoje, nors, vėlgi priklauso nuo specializacijos ir žmonių lankstumo. Aš grįžau, nes man mėgiamas ir prasmingas darbas svarbiau už pinigus, nors, žinoma, nesupykčiau jei pavyktų turėti abu. Grįžti ir gera, ir keista vienu metu, nors galiu dirbti gimtąja kalba ir konkuruoti darbo pokalbyje savo kvalifikacija, o ne keistu olandišku akcentu ir posovietinės auros palikimu, kurį taip neigiamai vertina olandai. Yra dalykų, kurių pasiilgstu, pvz.: paprasto kaimynų pasisveikinimo ir draugiško šypsnio. Argi tai taip sunku?