Eksperimentas: grįžtu į Lietuvą

Išvykau į Nyderlandus norėdama pažinti platesnį pasaulį, už Lietuvos ribų. Visada mėgau keliauti ir susipažinti su svečiomis kultūromis, o vasara JAV dar stipriau įžiebė šią aistrą. Turėjau planą chuliganą – įsitvirtinti Vakarų Europoje, gauti gerą darbą, džiaugtis padoriu atlyginimu ir į Lietuvą sugrįžti tik atostogoms. Bet kaip geriau tai pasiekus, jei ne su užsienio diplomu? Taigi, po studijų Vilniaus universitete stojau į magistrantūrą Nyderlanduose. Įstojau į visus tris universitetus, pasirinkau įdomiausią specialybę – žmogiškųjų išteklių plėtrą. Studijų metai buvo tikras patirčių lobynas: kaimynai - graikai, etiopiečiai, kanadiečiai, draugai – olandai, vokiečiai, indoneziečiai, filipiniečiai, kolumbiečiai, kiniečiai, kubietė, rumunė, slovakė ir turkė. Bendravimas ir bendradarbiavimas su žmonėmis iš visų pasaulio kontinentų teikė pažinimo džiaugsmą. Ne visada tai buvo lengva, kartais tekdavo patirti nemažą kultūrinį šoką. Pavyzdžiui, pirmą dieną universitete ateinu į salę, o ji pilna afrikiečių vyrų. Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Galite įsivaizduoti, kaip pasijutau pagalvojus, kad reikės studijuoti šioje grupėje! Dirbdama grupelėje su vokiete ir olandėmis taip pat paragavau “karčių vaisių”, - požiūrio, kad jos pranašesnės už buvusios Sovietų Sąjungos šalies piliečius. Tačiau smagiausia ir įdomiausia būdavo vakarėliai, koncertai, mugės, kelionės, bendravimas ir draugysčių užsimezgimas. Pavyzdžiui, tarpkultūriniai vakarai, kuriuose būdavo galimybė ragauti įvairių šalių patiekalus, regėti šokius ir dainas iš įvairių kraštų bei pačiai atstovauti Lietuvą. Vienintelė, angliškai kalbanti bažnyčia mano mieste, buvo pilna afrikiečių, taigi, pavyko ne tik susipažinti su jų nacionaliniais drabužiais, bet ir geriau juos pažinti ir labiau juos suprasti, išgirsti “nukariautojo žemyno” istoriją iš jų pačių lūpų. Tai labai praplėtė akiratį ir padėjo pažvelgti į pasaulį ne tik iš imperalistinio Vakarų pasaulio požiūrio. Intensyvios pusantrų metų studijos prabėgo kaip diena. Pinigai ištirpo, prasidėjo intensyvios darbo paieškos. Tuo metu lietuviams dar reikėjo darbo leidimo, nors jau priklausėme Europos Sąjungai. Todėl, nors mokėjau olandų kalbos pagrindus, nei vienoj darbo agentūroj nenorėjo su manim “terliotis”. Tokiu momentu ir praverčia draugai ir pažįstami, kai visiems paskelbi, kad ieškai darbo. Draugas indonezietis supažindino su šeima, kuri ieškojo auklės nepaprastai išdykusiems dvynukams. Padirbau ten kelias savaites, kol susiradau savęs vertą darbą universitete. Tai buvo tyrėjos pozicija, trijų mėnesių tyrimo projektas. Tiek vadovas, tiek užsakovas mano rezultatais buvo labai patenkinti, taip trys mėnesiai tapo puse metų, pusė metų tapo du su puse. Atlyginimas buvo tikrai padorus, darbas įdomus ir suteikiantis begalę galimybių tobulėti. Šalia įvairių tyrimo projektų, dalyvaudavau seminaruose, tarptautinėse konferencijose, dėsčiau universitete, turėjau man dirbančius studentus. Laisvalaikiu lankydavausi sporto klube, plaukiodavau baseine. Materialiai apsirūpinusi, saugi. Radau gyvenimo draugą. Vasarą vykdavau atostogauti į užsienį. Ko gi ne rojus? Žinoma, viskas, kas gera ir gražu, kažkada baigiasi. Taip baigėsi ir šis etapas. Mano vadovas norėjo, kad daryčiau doktorantūrą, o man tai pasirodė per sausa, norėjosi pritaikyti praktiškai savo žinias. Projektai, kuriais galėjo finansuoti mano mokslinę veiklą baigėsi, ir teko ieškotis kito darbo. Laimei, žinojau tai iš anksto ir nieko nelaukdama ėmiau ieškotis kito darbo. Taigi, liepos 31 d. baigiau šį darbą, rugpjūčio 1 d. jau pradėjau kitą. Gavau laikinas pareigas kokybės valdymo skyriuje. Tai buvo pusantrų metų projektas su tikslu pagerinti esamą kokybės valdymo sistemą. Nuostabūs kolegos, įdomus darbas (jau praktiškesnis, bet kartu ir labiau apribojantis). Ištekėjau. Atrodė, jog pradedu leisti Olandijoje savo šaknis. Iš emigrantų girdėjau daug diskriminacijos istorijų, bet pačiai man, kaip žinių darbuotojai, to patirti dar neteko. Nors tiesą sakant, akivaizdi diskriminacija darbe yra tai, kad užsieniečiams neduoda neterminuotų darbo sutarčių, priešingai nei olandams. Ir nors Nyderlandų įstatymai neleidžia daugiau kaip tris kartus pratęsti darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, tačiau girdėjau ne vieną istoriją, kaip tuo manipuliuojama. Ką gi, laikas bėgo, draugai atvykdavo ir išvykdavo (dažniausiai tai būdavo studentai ar dirbantys žmonės iš įvairių šalių), atsibodo “balmatuoti” darbe “paukščių kalba”, pradėjau mąstyti apie karjerą (prasmingą darbą, kurį noriu dirbti, kuriuo galėčiau prisidėti prie gražesnio pasaulio kūrimo). Prasmingumas yra subjektyvi sąvoka, kuri tiesiogiai koreliuoja su žmogaus kvalifikacija, vertybėmis ir sugebėjimais. Save įprasminu lektorės ir koučerės darbu, padėdama žmonėms tobulėti, peraugti save tiek profesinėje, tiek asmeninėje plotmėse.

Tad po verslumo kurso įsteigiau savo verslą Olandijoje. Tapau verslininkų asociacijos valdybos nare ir įgijau tikrai naudingos patirties verslo kūrime ir vystyme. Bet vis labiau ilgėjausi Lietuvos. Sekdavau naujienas Lietuvoje, bandžiau įtraukti lietuvių universitetus į tarptautinį projektą, piktindavausi korupcija ir trumparegiais sprendimais. Vis stiprėjo noras įnešti savo indėlį Lietuvai, dalintis savo įžvalgomis ir patirtimi. Ėmiau rašyti straipsnius lietuviškai spaudai. Atsirado noras grįžti į Lietuvą, nors aiškiai suvokiau, kad korupcijos lygis Nyderlanduose mažesnis, pragyvenimo lygis aukštesnis, t.y. dirbdamas kvalifikuoto darbuotojo darbą ten gali sau daugiau leisti nei dirbdamas Lietuvoje. Tačiau norėjosi kažką atiduoti lietuviams, tiems, kurie atviri naujovėms ir kurie nepamiršta padėkoti. Sunkiausia buvo įtikinti užsienietį vyrą vykti į Lietuvą. Bet kai gavau pageidaujamo darbo pasiūlymą, vyras sutiko. Dar nepraėjo nė metai nuo mano grįžimo, tad sunku įvertinti sprendimo teisingumą. Aišku, dauguma lietuvių nustemba išgirdę, kad grįžai iš svajonių Europos. Retas kuris pagiria tavo ryžtą. Nors tikrovė yra ta, kad 90 % emigrantų dirba nekvalifikuotus darbus arba žemesnius negu jų kvalifikacijos jiems leidžia. Be to, logiškai mąstant ir sekant žinias, kuo daugiau emigruoja, tuo mažesnė konkurencija darbo rinkoje, nors, vėlgi priklauso nuo specializacijos ir žmonių lankstumo. Aš grįžau, nes man mėgiamas ir prasmingas darbas svarbiau už pinigus, nors, žinoma, nesupykčiau jei pavyktų turėti abu. Grįžti ir gera, ir keista vienu metu, nors galiu dirbti gimtąja kalba ir konkuruoti darbo pokalbyje savo kvalifikacija, o ne keistu olandišku akcentu ir posovietinės auros palikimu, kurį taip neigiamai vertina olandai. Yra dalykų, kurių pasiilgstu, pvz.: paprasto kaimynų pasisveikinimo ir draugiško šypsnio. Argi tai taip sunku?

Moters "vieta" Olandijoje

Štai Nyderlanduose moterys yra labiau atsipalaidavusios, jos mažiau rūpinasi savo išvaizda ir yra laimingesnės. Jos gali jaustis gerai netgi būdamos neišvaizdžios. Kaip tai įmanoma? Gera savijauta nepriklausomai nuo išvaizdos įmanoma dėl keletos priežasčių. Visų pirma, visuomenės spaudimas Olandijoje būti gražia yra daug mažesnis nei Lietuvoje. Antra, jau nuo vaikystės moters savivertė yra stipriau ugdoma. Kaip ir Vokietijoje, Olandijoje moteris jaučia laisvę dėvėti tai, ką nori, o ne tai, ką diktuoja mada. Todėl dažnai pastebiu moteris laisva sportine apranga. Paklausite kaip ugdoma moters savivertė. Šiuo atveju tai nevyksta sąmoningai, būtent nukreiptai į vieną lytį, tiesiog nuo mažens tiek berniukai, tiek mergaitės ugdomi būti savarankiškais ir reikšti savo nuomonę. Taip vaikui suteikiama vystymosi erdvė ir formuojasi pasitikėjimas savimi. Tačiau ir Vakaruose ne viskas auksas, kas žiba. Olandijoje visuomenė taip pat naudoja dvigubus elgesio standartus. Dar visai neseniai, prieš 40 metų moteriai leisdavo dirbti kol ji neištekėdavo. Vos tik išteka ir praranda darbą, nes vyravo stiprūs stereotipai, kad moteris turi skirti savo gyvenimą šeimai. Taip pat buvo gajus prabangos modelis, kuomet faktas, kad žmona nedirba, parodo storą vyro piniginę. Įdomu pastebėti, kad Olandijoje vyrai labiau linkę rūpintis savo išvaizda nei Lietuvoje. Seksualinis išsilaisvinimas lėmė, kad plaukais vyrai rūpinasi čia labiau nei moterys. Tarkim, merginos dažnai lekia į studijas šlapiais plaukais kai tuo tarpu vaikinai beveik visuomet su žele pasidarę gražią šukuoseną. Kodėl vyrai mažiau rūpinasi savo išvaizda paaiškinama tiek biologiškai, tiek socialiai. Vyrai myli akimis, o moterys dažniau atsižvelgia į charakterį ir piniginės dydį. O visuomenė naudoja dvigubus elgesio standartus vyrams ir moterims. Vyrams ji kelia daug mažiau reikalavimų ir yra daug atlaidesnė jų klaidoms. Ši tendencija pastebima jau vaikystėje. Daugybė tyrimų įrodė, kad motinos yra griežtesnės dukroms, palyginus su sūnumis. Toliau mokykloje bei universitete mokytojai skiria daugiau dėmesio vaikinams nei merginoms. Vaikinai dažniau nei merginos gauna teigiamą pastiprinimą: paskatinimą bei pagyrimą, nors merginos mokosi geriau nei vaikinai. Kai merginos nuomonė nuolat ignoruojama ar išjuokiama, tai iškreipia jos savivertę, ir nesvarbu, kad ji protinga ir turi tvirtą nuomonę, kitąsyk diskusijos metu ji tylės, kad išvengtų eilinio pažeminimo. Lietuvoje klaidingai manoma, kad vaikas yra kvailas, kad jis neturi jausmų ir jo gerbti nereikia. Atvirkščiai, deramam vaiko psichologiniam, socioemociniam ir kognityviniam vystymuisi pagarba ir dėmesys yra esminiai. Tiek tėvai, tiek mokytojai su kiekvienu vaiku turi elgtis su pagarba ir skirti vienodai dėmesio abejoms lytims. Svarbu atsisakyti dvigubų elgesio standartų ir suvokti, kad baziniai mergaitės ir berniuko poreikiai yra tie patys. Bendriausia prasme kalbame apie fiziologinius (maistas, pastogė, t.t. temperatūra), materialinius (mobilus, kompiuteris) ir psichologinius (saugumas, meilė, draugystė). Dažnas tėvas aprūpina vaiką maistu, drabužiais ir kiek gali, prekėmis ir paslaugomis, kurių vaikas trokšta. Tačiau neretai pamirštami psichologiniai vaiko poreikiai. Kiekvienas vaikas trokšta jaustis mylimu, reikalingu ir įvertintu. Čia labai svarbi vaiko subjektyvi patirtis. Kiekvienas tėvas pasakys „aš myliu savo vaiką“. Bet esmė yra kaip meilė parodoma kasdienybėje. Jeigu tėvai pastoviai užsiėmę ir neturi laiko vaikams, vaikai tikrai nesijaus mylimi. O paskui kai tėvai jiems pamokslaus, vaikai neklausys, nes jausis tėvų apgauti, negavę meilės. Nepriklausomai nuo vaiko lyties, reikia rasti kokybiško laiko minutėlę savo atžaloms. Ypač mergaitei, nes ji yra neverbalinių signalų ekspertė, skaitanti jus lyg atverstą knygą. Ir jei ji mato, kad jūsų nedomina jos pasaulis, kuo ji gyvena, kas jai svarbu, ji užsiskleis savyje. Taip, ji labai gerai supranta kūno kalbą: pakitusią balso intonaciją, gestus bei mimiką. Šalia grožio konkursų tiek televizijoje, tiek gatvėje, mergaitei yra keliamas didžiulis spaudimas būti tobula dukra. Ir netgi jei ji padori, gera mergaitė su puikiais mokslo rezultatais, dažnai tėvai yra kritiški ir vietoj pagyrimų dalina papeikimus. Dažnu atveju tėvas užima neutralią poziciją vaikų auklėjime ir mažai bendrauja su vaikais. Tobulos dukros įvaizdis reiškia būti paklusnia mergaite, turėti daugybę įsipareigojimų ir beveik jokių asmeniškų poreikių. Tu kažko nori, tau kažko reikia nematerialinėje plotmėje? Šiukštu negalima! Pasakysite, nežmogiška. Bet taip ir yra. Tai yra gyvenimas auksiniame narvelyje, kuriame akcentuojami ir pildomi materialiniai, bet užmirštami psichologiniai poreikiai. Tokiu atveju mergaitei neleidžiama maištauti ir ieškoti savojo kelio (kas natūralu paauglystėje), ji privalo parodyti nepriekaištingus rezultatus tiek mokykloje, tiek namų ruošoje padėdama mamai. Viso to esmė – meilės trūkumas mergaitei ir bandymas iš jos paversti tai, kuo ji nėra. Viso to pasekmė – perfekcionizmas ir nesugebėjimas džiaugtis gyvenimu. Ir nors perfekcionizmas turi teigiamų savybių, ypač darbe, perdėta jo dozė troškina pačią moterį, daro ją nelanksčią ir trukdo jai jaustis laiminga. Taip sukuriama nauja karta, kurios vyrai pasišalina nuo šeimos auklėjimo, o moterys tampa nepakeliamai reiklios savo dukroms. Savaime suprantama, egzistuoja toks reiškinys kaip kartų konfliktas ir dauguma mergaičių matydamos motinų klaidas, nenori jų kartoti. Tai – teigiamas postūmis. Šios moterys arba visai atsisako šeimos kaip prievartos židinio arba savo vaikus stengiasi auklėti pagal kitus principus.

Olandijoje irgi ne viskas rožėmis klota, čia taip pat egzistuoja gajūs stereotipai ir mergaitėms keliami didesni reikalavimai nei berniukams. Tačiau čia šeimos ryšys yra silpnesnis, todėl spaudimas yra mažesnis. Be to, tiek mergaitės, tiek berniukai nuo mažens mokomi būti savarankiškais ir turėti savo nuomonę apie viską. Toks auklėjimas didina savivertę ir skatina kuriozus kaip kad nieko nesugebantis olandas įsivaizduoja galįs kalnus nuversti. Lietuvoje priešingai, girtis negražu, o kuklumas žmogų puošia. Taigi, neeilinio proto lietuvė gali nutylėti apie savo didžius pasiekimus. Šeimos institucija, anot mokslų daktarės, psichoterapeutės Clarissa Pinkola Estes, visų pirma turi tarnauti kaip emocinio palaikymo ir psichologinio saugumo erdvė. Apsižvalgykime. Kiek šeimų pažįstame, kur sutuoktiniai suteikia emocinę paramą vienas kitam ir vaikams?