Nebėkime iš Lietuvos, kurkime šviesią, savęs ir savo vaikų vertą ateitį čia.
Kas mūsų laukia už Lietuvos sienų? Sotesnis kąsnis, daugiau drabužių?
Dideli namai ir daug mašinų dorai dirbančio žmogaus tikrai nelaukia.
Be to, ar materialus apsirūpinimas ir yra gyvenimo prasmė?
JUK ŽMOGUS NE VIEN DUONA SOTUS. Juk esame ne tik protas ir kūnas, bet ir siela, širdis, dvasia. Tvirtėkime, junkimės vienybėje kuriant tokią Lietuvą, kurioje norime gyventi. O pradėti labai paprasta: pradėti galima nuo savęs. Visų pirma, būkime žmonėmis, spinduliuojančiais meile ir šiluma. Rūpinkimės savo šeima ir artimaisiais, mylėkime savo kraštą, neniokokime miškų, upių, ežerų, pajūrio. Gyvenkime santarvėje su savimi ir aplinkiniais.
2 comments:
Fainai, čia paraginai! Bet kiekvienas turi savo kelią. Išvažiavimas, nebūtinai bėgimas. O dažnai tai irgi praturtina Lietuvą patirtimi, įvairiausiu palaikymu. Ar ne? Svarbu gyventi taip, kad nereikėtų gailėtis, o kur, jau kiekvienas laisvai tesirenka. Čia mano mintys, nes mes kaip tik išvažiuojam į Vokietiją :)
Ačiū, Dalia. :) Teisingai, kiekvienas turi savo kelią ir jeigu pagal pašaukimą išvyksta, o be to, paskui sugrįžta, iš tikrųjų gali būti vertingesnė Lietuvai.
Tiktai gaila, kad žmonės nebemoka klausytis Dievo ir savo širdies, todėl negirdi ir nemato savo pašaukimo.
Post a Comment