
Nebėkime iš Lietuvos, kurkime šviesią, savęs ir savo vaikų vertą ateitį čia.
Kas mūsų laukia už Lietuvos sienų? Sotesnis kąsnis, daugiau drabužių?
Dideli namai ir daug mašinų dorai dirbančio žmogaus tikrai nelaukia.
Be to, ar materialus apsirūpinimas ir yra gyvenimo prasmė?
JUK ŽMOGUS NE VIEN DUONA SOTUS. Juk esame ne tik protas ir kūnas, bet ir siela, širdis, dvasia. Tvirtėkime, junkimės vienybėje kuriant tokią Lietuvą, kurioje norime gyventi. O pradėti labai paprasta: pradėti galima nuo savęs. Visų pirma, būkime žmonėmis, spinduliuojančiais meile ir šiluma. Rūpinkimės savo šeima ir artimaisiais, mylėkime savo kraštą, neniokokime miškų, upių, ežerų, pajūrio. Gyvenkime santarvėje su savimi ir aplinkiniais.