Kai ugnikalnio lava veržėsi per mane
Kai milžiniški meteoritai dužo į mane
Aš stovėjau tiesi ir tyli
Kol melo rimbai talžė
Ir širdį grąžtais grežė
Jau šimtus metų aš stoviu tiesi, nebyli
Nors keliai palinko, aš turiu išstovėti
Negaliu aš kaip gluosnis nulinkti
Todėl, nors išdžiūvusią sielą suvilgytų
Ir dykumos dirvą atgaivintų
Negaliu aš pravirkti
Kaip karė vieniša bestovėdama
Miško akmeniu aš pavirtau
Ir nebenoriu judėti
No comments:
Post a Comment