When I was studying Psychology in Vilnius University, we watched the movie about mentally handicapped children and adults. I somehow remembered now the essence that stuck in me after the movie.
One of the women working in that centre told:
"THEY TEACH US TO LOVE AS THEY DON'T KNOW PRIDE AND JUST SINCERELY SHOW THEIR CARE."
In this way, they become transparent with their fears, joys and sorrows. They are transparent as glass. They have nothing to hide. They clearly express their attachment and care to the ones they like and love.
~*~
Kai studijavau psichologiją Vilniaus universitete, mes žiūrėjom filmą apie protiškai atsilikusius per Bagdono paskaitą.
Jis įstrigo many ir kažkodėl dabar norėjau su jumis pasidalinti pagrindine mintimi, išsakyta vienos iš centro prižiūrėtojų.
Ji pasidalino, kad žmonės kartais keistai ar nepalankiai reaguoja į jos darbą protiškai atsilikusių žmonių centre ir kaip toks jų požiūris ją skaudina.
Anot jos, "ŠIE VAIKAI MOKINA MUS MYLĖTI NES JIE NEPAŽĮSTA IŠDIDUMO IR NUOŠIRDŽIAI REIŠKIA SAVO EMOCIJAS."
Todėl jie tampa permatomi kaip stiklas, bet jie to nebijo. Tiesiog natūraliai rodo savo prisirišimą ir dėmesį tiems, kuriuos myli ir kurie jiems patinka.
Todėl man kartais atrodo, kad galime daug ko iš jų pasimokyti, pvz., kaip padaryti pasaulį paprastesnį ir kaip nuoširdžiai reikšti savo meilę...
Nežinau, ką jūs manot?
Picture taken by me
No comments:
Post a Comment