Taip šviesu ir gera širdy... Šiandien.
Gyvenime yra tiek daug kuo džiaugtis. Mano gyvenime. Tavo gyvenime.
Ir daugiausia džiaugsmo suteikia tai, kas labai paprasta ir savaime suprantama. Buvimas su draugais. Paprasčiausias rūpinimasis vienas kitu. Netikėtas pasiūlymas. Pokštai. Savos kalbos sukūrimas. Atsimenat "šokoholikas" ir "ravėjo ravėjo kol išprotėjo"? :)
Tad kodėl taip dažnai skundžiamės ir liūdime? Kodėl taip greitai pamirštame kas gera ir džiaugsmas mus apleidžia? Kodėl prisimename kas bloga ir knaisiojamės tame iki begalybės? Kodėl taip lengvai puolame į neviltį ir jaučiamės beverčiai? Kodėl taip priklausome nuo kiekvieno pasakyto žodžio ar atlikto veiksmo?
Lengvai prarandame savo vertę ir orumą turbūt todėl, kad pamirštame arba nežinojome ir nežinome, kad esame Dievo vaikai, tu ir aš... Kad Dievas mus besąlygiškai myli ir visa atleidžia bei saugo...
Šventajame Rašte parašyta: "Kas sakosi turįs mane, bet vaikšto tamsoje, tas meluoja. Kas turi mane, tas vaikšto šviesoje." Tai Jėzaus žodžiai. Nepamenu tikslių koordinačių :) , tik žinau, kad šios eilutės privertė mane susimąstyti, todėl įrašiau jas į savo dienoraštį.
Jau kuris laikas mąsčiau ir augau suvokime apie dvasinę kovą. Aišku, kad ją išgyvenau ne kartą, bet vis dėlto ją sunku atpažinti. Todėl pamaniau, kad prasminga pasidalinti su jumis savo atradimais.
Iš tiesų, jau kai įtikėjau, gana dažnai vaikščiojau tamsoje. Kas gi yra ta tamsa? Manau, tai dvasinė būsena: tai nusivylimas, skausmas, liūdesys. Visos neigiamos mintys, nesitikėjimas, kad bus geriau, nuovargis ir pasidavimas. Visa tai, kas mus traukia žemyn.
Šiandien klausiau pamokymų apie dvasinę kovą ir visa taip aiškiai susidėliojo į savo vietas.
Taip, Jėzus atstatė mūsų santykį su Dievu, mūsų sutrupėjusį ir suirusį santykį ir suteikia mums šviesą. Kas yra šviesa? Vėlgi, tai yra dvasinė būsena, kaip ir tamsa. Tai yra džiaugsmas vietoj liūdesio, ramybė vietoj nerimo, viltis vietoj nusivylimo ir beviltiškumo.
Bet tuo visa nesibaigia. Mes gyvename santykyje su realia ir dvasine aplinka. Mūsų dvasinė būsena pastoviai kinta. Tamsa nekenčia šviesos. Ir todėl demonai vis puola mus. Tamsos karalystė yra stipri ir žino mūsų skaudžiausias žaizdas. Todėl tamsa nepaliaujamai atakuoja mus. Ir dažniausiai mes net nesuvokiame kas vyksta. Šėtonas ima mėtyti neigiamas mintis, skatina mumyse nepilnavertiškumo ir menkumo jausmą, skatina nusidėti ir tolti nuo Viešpaties.
Šventajame Rašte parašyta: "Šėtonas ateina vogti, žudyti ir sunaikinti."
Taip ir yra. Kai jis pasėja mumyse abejones, baimę ir nieko vertumą, jis grąžina mus į tamsos karalystę, kurioje nėra vilties. Kurioje negyvena nei tikėjimas, nei meilė.
Bet Viešpats mus nuostabiai apginklavo ir paruošė dvasinei kovai. Tai vėlgi yra parašyta Šventajame Rašte ir tai galiu paliudyti savo ir kitų krikščionių gyvenimu. Bet svarbiausia atpažinti atsėlinančią tamsą ir melstis. Tvirtai stovėti ant Viešpaties pažado. Ir tamsa pasitrauks. Tai atsitiko man šiandien. Ir ne tik.
Todėl, kaip sako amerikietė šių laikų evangelistė Angela: Viešpatie, kur tik beeičiau, siųsk savo angelus man priešaky!!!
Gyvenime yra tiek daug kuo džiaugtis. Mano gyvenime. Tavo gyvenime.
Ir daugiausia džiaugsmo suteikia tai, kas labai paprasta ir savaime suprantama. Buvimas su draugais. Paprasčiausias rūpinimasis vienas kitu. Netikėtas pasiūlymas. Pokštai. Savos kalbos sukūrimas. Atsimenat "šokoholikas" ir "ravėjo ravėjo kol išprotėjo"? :)
Tad kodėl taip dažnai skundžiamės ir liūdime? Kodėl taip greitai pamirštame kas gera ir džiaugsmas mus apleidžia? Kodėl prisimename kas bloga ir knaisiojamės tame iki begalybės? Kodėl taip lengvai puolame į neviltį ir jaučiamės beverčiai? Kodėl taip priklausome nuo kiekvieno pasakyto žodžio ar atlikto veiksmo?
Lengvai prarandame savo vertę ir orumą turbūt todėl, kad pamirštame arba nežinojome ir nežinome, kad esame Dievo vaikai, tu ir aš... Kad Dievas mus besąlygiškai myli ir visa atleidžia bei saugo...
Šventajame Rašte parašyta: "Kas sakosi turįs mane, bet vaikšto tamsoje, tas meluoja. Kas turi mane, tas vaikšto šviesoje." Tai Jėzaus žodžiai. Nepamenu tikslių koordinačių :) , tik žinau, kad šios eilutės privertė mane susimąstyti, todėl įrašiau jas į savo dienoraštį.
Jau kuris laikas mąsčiau ir augau suvokime apie dvasinę kovą. Aišku, kad ją išgyvenau ne kartą, bet vis dėlto ją sunku atpažinti. Todėl pamaniau, kad prasminga pasidalinti su jumis savo atradimais.
Iš tiesų, jau kai įtikėjau, gana dažnai vaikščiojau tamsoje. Kas gi yra ta tamsa? Manau, tai dvasinė būsena: tai nusivylimas, skausmas, liūdesys. Visos neigiamos mintys, nesitikėjimas, kad bus geriau, nuovargis ir pasidavimas. Visa tai, kas mus traukia žemyn.
Šiandien klausiau pamokymų apie dvasinę kovą ir visa taip aiškiai susidėliojo į savo vietas.
Taip, Jėzus atstatė mūsų santykį su Dievu, mūsų sutrupėjusį ir suirusį santykį ir suteikia mums šviesą. Kas yra šviesa? Vėlgi, tai yra dvasinė būsena, kaip ir tamsa. Tai yra džiaugsmas vietoj liūdesio, ramybė vietoj nerimo, viltis vietoj nusivylimo ir beviltiškumo.
Bet tuo visa nesibaigia. Mes gyvename santykyje su realia ir dvasine aplinka. Mūsų dvasinė būsena pastoviai kinta. Tamsa nekenčia šviesos. Ir todėl demonai vis puola mus. Tamsos karalystė yra stipri ir žino mūsų skaudžiausias žaizdas. Todėl tamsa nepaliaujamai atakuoja mus. Ir dažniausiai mes net nesuvokiame kas vyksta. Šėtonas ima mėtyti neigiamas mintis, skatina mumyse nepilnavertiškumo ir menkumo jausmą, skatina nusidėti ir tolti nuo Viešpaties.
Šventajame Rašte parašyta: "Šėtonas ateina vogti, žudyti ir sunaikinti."
Taip ir yra. Kai jis pasėja mumyse abejones, baimę ir nieko vertumą, jis grąžina mus į tamsos karalystę, kurioje nėra vilties. Kurioje negyvena nei tikėjimas, nei meilė.
Bet Viešpats mus nuostabiai apginklavo ir paruošė dvasinei kovai. Tai vėlgi yra parašyta Šventajame Rašte ir tai galiu paliudyti savo ir kitų krikščionių gyvenimu. Bet svarbiausia atpažinti atsėlinančią tamsą ir melstis. Tvirtai stovėti ant Viešpaties pažado. Ir tamsa pasitrauks. Tai atsitiko man šiandien. Ir ne tik.
Todėl, kaip sako amerikietė šių laikų evangelistė Angela: Viešpatie, kur tik beeičiau, siųsk savo angelus man priešaky!!!
"Wherever I go, Lord, send your angels before me!!!"
_______________________________________________________
It is written in the Bible: "Whoever claims that he has me, but walks in darkness, he lies. The one who has me, walks in light." These are Jesus' words. Sorry, I am not good in numbers, so I can't tell you the exact number of the passage, but what matters is that I am rich in the Spirit. Thank You, precious Father!
And at least for me, it holds true, that wisdom comes through suffering. I picture it as a tree. Suffering is the roots, environment is the ground, sun & rain is God, the growing and shaping body of the tree is me, the blossoms & the leaves are the fruits of the Spirit...
A picture is done by me with a mobile/that's why it is not that sharp :)
No comments:
Post a Comment