
Šį straipsnelį pavadinau pagal dienos skaitinį iš Bernardinų tinklapio (www.bernardinai.lt). Taip kalba Jėzus (Jn 5, 31-47) Šventajame Rašte. Šie žodžiai, pasakyti prieš apytiksliai 2000 metų (istorikai ir Biblijos tyrinėtojai nesutinka, kada tiksliai gimė Jėzus, bet ne tame esmė, ar ne?:). Tiesiog pamaniau, kad šie žodžiai lygiai taip pat tinka mums, šiandienos žmonėms, kaip tiko žydams Romos imperijos valdymo laikais... Juk kaip dažnai ir kaip tikrai mylime? Sąlygiškai, tiek save, tiek kitą, pasirinkdami mylėti gražų ir gerą, stiprų ir malonų, o ne nuskriaustą ir silpną, neišvaizdų ir neįdomų?.. Juk kaip lengva mums nekęsti, brandinti nuoskaudas viduj ir kolekcionuoti įžeidimus, bet daug sunkiau atleisti tiek sau, tiek kitam... Aš cituoju Bibliją, nes tai - knyga, pilna Išminties ir Tiesos. Tačiau vien Biblijos skaitymas neužtikrina augimo ne amžiumi, o išmintimi. Naujajame Testamente Jėzus sako:"Jūs tyrinėjate raštus, nes manote juose rasią gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą." Apie kokį gyvenimą kalba Jėzus? Argi mes dabar negyvename? Argi mes nekvėpuojame, argi mūsų kojos nevaikšto, neplaka širdis? Taip, yra žmonių, kurie gyvena su vos plakančiom širdim, kurių kojos nelaiko ir reikia aparatų palaikyti kvėpavimą... Bet jie gyvena!!! Jie taip pat kaip ir mes gyvena!!! Tad ką DAR GALI PASIŪLYTI JĖZUS? KOKĮ GYVENIMĄ?