PABUSK

SAVO MINIATIŪRINIŲ LAIMĖJIMŲ LAUKE, MATERIALIZMO VERGE, ŠIUOLAIKINIAIS STABAIS APSISTATĘS, PASLAPTĮ GIMIMO IR MIRTIES ĮMINK, PAAIŠKINK KODĖL MALDA NUO RADIACIJOS APSAUGO, O ŠVENTASIS GARSAS NAFTĄ VANDENYNE IŠVALO, KAS VYKSTA NEREGIMAM LAUKE, IŠ KUR VISI ATEINAM, KAIP BE MEDICINOS IŠGYDYT SAVE, KAIP PULSUOTI KŪRĖJOS GREIČIU, KAIP BŪTI VIENU METU RYGOJ IR VILNIUJ? KAIP IMTI IR STAIGA PAKILTI? KAIP PAKEISTI PASAULĮ? KO TYLI? IŠJUNKI BENT AKIMIRKAI TU RADIJĄ, TV, ATSIJUNKI NUO MANIPULIACIJOS KASDIENĖS, MIŠKO OŠIME ČIURLENIME UPELIO ĮSIKLAUSYK: ATSAKYMAS PLEVENA TAVO ŠERDYJE...

Andromedos galaktika

Sukausi it vaikas laimingas Krykštavau juokiaus O delnuose perlus laikiau Jie žaižaravo - dvi saulės Nepakartojamai ryškiai O aš sukaus ir sukaus Švytėjime be žodžių Kol atsiradau Tarpgalaktinėj posėdžių salėj Sesijai nuščiuvus Pirmininkė pasveikino mane Ir pasiūlė aprodyti jų planetą Draugiška palydovė Vedė mane Jų gyvenvietes ir erdvėlaivius rodė Jie valdo mechanizmus mintimis

Kur tavo namai?

Kur tavo namai? Kur pulsuoja Akašos širdis Ir jėgos linijos teka Andromedos šventykloj Atmerkus akis Išminties šaltiniu nuplauta Primink Iš kurios tu žvaigždės?

Jei tu toks protingas

Jei tu toks protingas, Galingas toksai, Sustabdyk karą, marą, Kančią ir badą, Atstatyk išnykusius Augalus ir gyvūnus, Gausą ir meilę nušviesk. Jei tu toks protingas Ir didis toksai Grąžink visa, ką sunaikinai- Lobynus žemės: Deimantus, smaragdus, Naftą, rubinus, paukščius, Švarų vandenį, Gyvūnus, žuvis ir medžius, Ozono sluoksnį užlopyk. Jei tu toks galingas, Kodėl kuri ardydamas Tobuliausią paveikslą - Harmoniją gamtos? Kodėl kuri gerovę 10 procentų žmonių, O kitus vedžioji už nosies? Kodėl leidi jiems vegetuoti, Vergais padarai? Kodėl terši tu orą, Kuriuo kvėpuoji, Vandenį, kurį geri? Kodėl netyla aimanos vaikų Ir motinų ašaros nedžiūsta? Kodėl šiam tobulam pasauly Už tavo pramanytą popiergalį Žmogus žmogų papjaus Ir Žemę Motiną išprievartaus? Jei tu toks tobulas, Gražus ir galingas, Sukurki pasaulį, Kuriame visiems gyventi būtų gera, Kur skausmo, neteisybės nepažintų, Šviestų ryškiai mums vaivorykštės šviesa, It iš gausybės rago trykštų Džiaugsmas, ramybė, šypsena, O tu nesirgtumei ir nežudytum, Harmonijoj gyventum su gamta, Palaimą neštum Žemei.

ŽMOGUS, TOKS PROTINGAS IR GALINGAS

ŽMOGUS TOKS DIDELIS IR PROTINGAS STICHIJAS NUGALĖJĘS MOKSLO AUKŠTUMAS PASIEKĘS REVOLIUCIJOM TECHNOLOGINĖM SUDREBINĘS PASAULĮ NUO RYTŲ LIG VAKARŲ NET SIŪLANTIS SKRYDŽIUS Į KOSMOSĄ IR NEMIRTINGUMĄ ŽEMĖS MILIJARDIERIAMS KŪRĖJAS IR TYRĖJAS VISATOS PRADŽIĄ APSKAIČIAVĘS IR GALAKTIKŲ SKAIČIŲ TAPANTIS PAVEIKSLUS ĮSTABIUS STATANTIS AUKSO NAMUS VALDANTIS MINIAS PER SAVO SUKURTAS SISTEMAS KURIANTIS AR GRIAUNANTIS? EINANTIS LINK PAŽINIMO AR SUSINAIKINIMO? ŽMOGAU, KĄ ŠNABŽDA TAVO ŠIRDIS? TU, KURIS DEDIESI VISATOS KARALIUM, KOKIĄ ŽINIĄ TAU NEŠA CUNAMIAI, POTVYNIAI, DREBĖJIMAI ŽEMĖS, SUIRZUS STICHIJA, NESIBAIGIANTYS KARAI? GALBŪT ŽEMĖ NORI ATSIKRATYTI TAVIMI KAIP PARAZITU, GRAUŽIANČIU JOS ŠIRDĮ?

KĄ CIVILIZUOTAS ŽMOGUS PRARADO

STAUGIANTIS VILKAS NAKTY PRIMENA TAI, KĄ PRARADOM LAISVĘ LAUKINĘ IR ILGESĮ NAMŲ SAVO PRIGIMTĮ ŠVENTĄ KAD ESAM DALIS MES VISATOS IR GAJOS VANAGO SKRYDIS HIPNOTIZUOJA DARNĄ SU SAVIMI IR GAMTA ATNEŠA BENT SEKUNDEI

Žmogau, kas tu esi iš tiesų?

Nuolatiniam lėkime Nesibaigiančių darbų sūkury Sustojam tik žaibo priblokšti Nutylam griaustiniui grūmojant Kai papuolus į audrą Esame priversti išgyventi Pradingsta skaičiavimai Ir mintys apie turtus Akimirkai pajuntam Kas išties yra žmogus